Tik šiandien ryte ji suprato, kad gyvenimas yra tarsi dėžė, pilna obelų žiedų. Pilna pavasarių, kurie praėjo. To svaiginančio aromato, lengvumo, trapaus ir paprasto grožio, kuris net, jei neatlaiko audringų vėjų ir netikėtai užklumpančių liūčių, vėl ir vėl atgimsta metai iš metų, taip savo nenutrūkstama ir amžina gyvastimi teikdamas viltį ir nusiraminimą.
      Žvelgdama į savo daugiabučio kiemelį, kuris tapo vieninteliu šiomis dienomis pasiekiamu vaizdiniu, ji įsivaizdavo reginti obelų sodą.
      Galbūt tėčio gimtinės sodą, kur vieną kartą dar jai mažai esant, visa šeima vyko praleisti šilto pavasario vakaro. Ji prisiminė pintus krepšius, margą patiesalą, kurį jie pasitiesė po obelimi. Sodas tada jai atrodė begalinis, toks didelis, toks gražus ir ramus. Jame tykiai dūzgė bitės, o kartais žemyn, jai tiesiai ant galvos, vos pūstelėjus vėjeliui, pabirdavo obelų žiedai.
      Tą kartą jie buvo tik to sodo svečiai, nes jau seniai tas sodas buvo kažkieno kito sodas ir nors kiekvienas medelis, kiekviena kalvelė jos tėčiui buvo pažįstami, tai buvo jau praeities sodas, kurio jis tikriausia ilgėjosi, bet labiau regėjo ji tokį, koks buvo prisiminimuose, nei tą, kuriame tą vakarą savo šeimą linksmino juokingomis istorijomis.
      Galbūt ji regėjo tik iš mamos pasakojimų pažįstamą obelų sodą, kurio šeimininkas visuomet atnešdavo jos šeimai obuolių, besidžiaugdamas, kad vaikai niekada neskynė jų neatsiklausę.
      Tie sodai, visada buvo svarbūs pasakojimų, istorijų dalyviai, gyvenimo kelio orientyrai, kasdienybės palydovai. Visos obelys, prie namų, prie mokyklų, laukinės, be šeimininkų, augančios daugiabučių, pastatytų ten, kur kadaise buvęs kažkieno sodas, kiemuose, prižiūrėtos, išpuoselėtos rūpestingų rankų, ar apleistos, vienišos, aplaužytos ir užmirštos. Visos jos, regėtos ir neregėtos, buvo kažkur jos atmintyje, ten kaskart vis žydėjo, seniai praėjus pavasariui.
      Labai gali būti, kad ji galiausiai prisiminė tas obelis, kurias tėvai pasodino savo namų kieme, būtent tas, kurios savo žiedais džiugindavo ir ją pačią. Jauniausią išrinko pati. Labai jaudinosi. Laukė pirmųjų žiedų, pirmojo derliaus. Deja, bet vėliau retai ja pasigėrėdavo. Greičiau jau vėlesnių žydėjimų net nepamatydavo, nes netrukus paliko tėvų namus ir obelis jai neberūpėjo. Išvykusi į didmiestį, ji ją pamiršo. Buvo apžavėta daugybės kitų ryškių žiedų, egzotiškų, jai nepažįstamų. Kartu su būriais susižavėjusių smalsuolių eidavo žiūrėti pražydusių sakurų, žvalgėsi į nuostabiai gražias magnolijas. Svajojo apie tuos tolimus kraštus, kuriuose tikėjosi pamatyti tą grožį kažkaip kitaip, autentiškai, nepakartojamai.
      Tačiau tik šiandien ryte ji suprato, kad šią akimirką ji labiausiai trokštų pamatyti žydint obelis, pažvelgti pro jų žiedus į dangų, užuosti hipnotizuojantį jų kvapą, pajusti kutenantį žiedlapių prisilietimą, pasiklausyti raminančio bičių dūzgimo. Suprato, kaip labai norėtų vėl aplankyti visus atminties sodus. Neskubėdama surinkti nukritusius žiedus ir susidėti juos į dėžę, vadinamą gyvenimu, kurioje išsaugotų kitiems pavasariams.