Iš savo svajonės išlipęs į realybę, jautiesi šalčio pagautas. Svajonė, kurioje gyvenu, man yra tarsi meilės šalis. Aš ten miegu jausmuos, meilei atsidavus kaip romėniškoj senoviškoj lovoj, imperatorienė meilės šalies. Svajonėse vaizdai daug sodresni, negu realybėje. Išeiti aš trokštu, melsdama artumo, susitaikant su Dievu, kiekvienąkart užsimerkus. Užsimerkti – paslaptin nueiti, o atsmerkus tik Dievo šauki, kaip vaikas paliktas ant laiptų. Kadangi Lietuva yra žaliųjų miškų šalis, aš nueinu ten, kur auga ne medžiai, o gėlių oazės. Ir džiaugiuosi, kad nė karto neuždusau besimaudydama rožių žiedlapių karštam vandeny. Nėra nieko to, į ką akys pažvelgusios, galėtų sušalti toje oazėje. Ta gamta – tai Dievo alsa, prieš kurią, tu taip pat kūriniu jo esantis,  gali būti beribiškai nuogas.
             Mano sode atsiranda vienas kitas bukmedis. Jo lapeliai savo slidžiu paviršiumi, mažumu, primenantys grakštų berniuką. Man bukmedis skaidrus kaip Dievo balsas. Labiausiai kilni širdis panaši į bukmedžio lapelį. Kilniaširdis žmogus nepanašus į laukinį žvėrį. Rodos, jame ir kraujas yra kažkoks šaltas, kaip bukmedžio lapelio temperatūra. Jį pridėjus prie savo kūno, jauti šaltą gamtos prisilietimą. Kilni širdis laiko tvirtas, sniego baltumo akis. Tuo ji panaši į šį augalą. Laukiniam žvėriui, tūnančiam žmoguje, pamynusiam savo sąžinės balsą prieš Aukščiausiąją kilnybę, reikia erdvės. Šalta toj didelėj erdvėj mažam nekaltam lapeliui. Jeigu sugebam būti jazminais pakvepintame pamaldžios močiutės kambarėly, tai reiškia, jog mes savi.
            Tos pilnatvės aš siekiu, kuomet ir išorė, gėlės puošnumo kupina ir lapo skaidrumu tarsi nuoga. Tačiau mažas yra liūdno miesto žmogus. Jam dar augti, lapelio skaidrumą pažįstant. Gėlė – tai valdovė erdvių ir vidaus, neklausanti nieko, tik savęs. Ir kiek dar smilga amžių gyvens, kad žalsvas virstų pasaulio šviesa.

          – Aš nesutverta vien tik tam, kad savo žiedelį sukinėčiau ir gėrėčiausi savo tobulybės pinatve. – kartą tarė man sodo gėlė, pajutus panašią dalią, lyg dviejų draugių didžiausią paslaptį.
          – Aš ne tam sutverta ant žemės, kad briedžio nuosavybe būčiau. Ne ne, kilkim kartu į aukštuomenę, kur ir grožis, ir mokslo šaknys karčios svarbu. Ir ne tik tam žmogus yra ant žemės, kad pilnatvės turintis sustotų augti, turėti, imti, mylėti. Gėlyte, kovokim už laisvę.
           – Bet aukštuomenė yra įvairių žmonių visuomenė.
           – Taip. Sutinku. Tačiau aš turiu minty tą visuomenę, kuri labai turtinga. Būdama dieviškosios kalbos mokytoja, pavydžiu tik taikingiausiam šios žemės genijui.
           – Ot tai linksma bus pasauly! Mano želės skonio žiedas gali sukurti juoko. Aš mėgstu vaikus, kurie želės išsiilgę. – tarė naujamadė mano sodo puošmena.
           – Na, o aš patekau čia iš pasaulio didžio, į šį svajonių sodą. Labai miela, kad yra mano mintyse ir želės skonio gėlių. Iš smilgos lieknumo jau imu virsti gražbyliautoja matijola. Mano žiedas solidus ir aš taip pat mėgstu vaikus, bet ne želės skonio juoką trokštu sukurti, o rimtą mokslą į širdį įdėti, kad dėlei to jie pagrindą gyvenimo turėtų ir Dievą labai mylėtų. Aš manau, kad mokytoja gali būti vaikiška. Gali būti ji ir idealaus pasaulio barbė. Ir viena, ir kita turi spalvų derinius, kurie taip svarbu vaikui. O ko mums daugiau reikėtų apart spalvų? Juk tai vaikų akių ramybė. Spalvota ir mūsų kalba turi spindėti iš lūpų su saulėtais delnų takeliais. Atsiduokim vaikučiams ir nugalėkim sunkiai pripažįstamą grožio prigimtį.
Mes abi verkėm kaip geriausios draugės, išdidžiai jau kelionėje į aukštuomenę. Mūsų laukia talentas – meluoti, minties laisvės galia, vardan to, kad pasaulis būtų gražesnis. Gal ją skirs saulė, gal dangus...
            – Kaip gerai, kad esi tu, matijola. Aš taip bijojau visą šį laiką vienuolės dalios. Būdamas toks gyvas žiedas kaip mudvi, negali užsimerkti ir nematyti kaip gražiai parduotuvės vitrinoje žėri gėlių vazonai, papuošti safyrais ir deimantais. Aš taip pat žaviuosi nefirminėmis turgaus suknėmis. Jos taip blizga visumoje, kad net kartais nežinai kuri gražesnė.
            – O aš nusimezgu sau suknes. – atsakiau išdidžiai. – Nesvarbu, kas tas padorus žmogus: vienuolė, kunigas ar mokytojas, tas žmogus gali kurti. Todėl ir Dievui gražu.
            – Taip. Tu teisi. Aš dar galvočiau, kad Dievas neduoda talento tiems, kurie keiksmažodį kažkada pavartojo.
            – Ne. Dievas yra geras ir maloningas.