Dainuok, Sapfo, nūnai,
ir vėl paliks tik vienas kitas žodis
iš tavo ilgesio dainų –
tavus žingsnius vis tiek užgožia,
aš tavo vardą tardama verkiu...
Gal liks atodūsis ant jūros kranto,
gal ašara sūri paliks?
Ko žvaigždės gęsdamos po vieną krenta?
Tik jų švytėjimas, žinau, paliks...
kažkas paliks – daugiau nei dvasios mostas,
kuždėjimas, raudojimas, keliavimas žeme,
žinai, buvai kažkam tu uostas,
buvai tu kelrode žvaigžde...