Mirtis – gyvenimo dalis
Dažnai pasitaiko bendraklasis, bendradarbis, bendrakeleivis ar šeimos narys, kurio tarsi nėra. Yra ir nėra. Toks žmogus visada elgiasi  vienodai, kalba ramiai, nepasakydamas nieko naujo, nekeldamas bakso, nereikalaudamas sau išskirtinio  dėmesio, aplinkiniai visada žino, ko iš jo galima tikėtis, net pamiršta, kaip jis atrodo, nes nėra reikalo į jį įsižiūrėti – nepamatysi nieko ypatingo, keisto, įdomaus.
Yra ir tarsi nėra..
Buvo ir mūsų klasėj toks berniukas, atėjęs ne nuo mokslo metų pradžios, o  jau gruodui sutraukus purvynus – ėmė vieną rytą ir įėjo į klasę skambant skambučiui į pamoką, apžvelgė mus kiekvieną atskirai, pastebėjo, kad mūsiškis mažiausias,  Vytukas, sėdi suole vienas, nuėjo prie jo ir atsisėdo greta, nei pasisveikinęs, nei pasiklausęs  ar priima.
Buvo naujokėlis pilkas, tylus, neaukštas, plačių pečių kaimo bernaitis, tarsi netyčia pakliuvęs į žvitrių miesčioniūkščių būrį, ūkinikaitis su drabužiais, pasiūtais iš namų audimo milelio, nudažyto murzina, pilkai rusva spalva, apsiavęs medpadžiais, kaimo šiaučiaus sumeistruotais iš senų batų aulų.
 Atsisėdo ir tarsi visada ten būtų sėdėjęs, tapo nematomu, niekam nekliuvo, su niekuo nesipyko, netriukšmavo, mokėsi per daug nesistengdamas, bet ir didelių bėdų neturėjo. Iš pirmos dienos susibičiuliavo su mažuoju Vytuku, kuris buvo tikra jo priešingybė – judrus, triukšmingas, konfliktiškas, skardžiabalsis, dėl kiekvieno nieko įsižeidžiantis ir visus reikalus linkęs spręsti kumščiais, o kad buvo mažas, tikrai negaliūnas, dažniausiai nukentėdavo pats. Nuo tos dienos Vytuką tarsi kas pamainė, su netikėtai iš kažkur atsiradusiu suolo draugu puikiai sugyveno, rodos ir dabar matau juodu visada drauge, tai stovinčius kur nuošaly ir patyliukais apie kažką besikalbančius, tai lėtai žingsniuojančius namo – jiedviem buvo pakeliui. O kartais tyli abu ir jiems gerai. Ir mums buvo gerai – įpratom kaip prie daikto ir nebepastebėdavom.  Net vardu nevadinom, per tą pilkumą ir jokia pravardė neprilipo, jei norėdavom ką pasakyti, šaukdavom:
– Ei!
Pavasariop, išbėgę sykį per pertrauką į kiemą, aptikom, kad pagaliau jau tikrai atšilo, kad sniegas lengvai susispaudžia į gniūžtes, ėmėm svaidytis, stumdytis, voliotis sniege, kol priėjęs prie mūsų keli vyresni mokiniai, pasiūlė mums sustoti ant mokyklos laiptelių – nufotografuos. Susimetėm į krūvą, nesvarbu kaip ir nė nepastebėjom, kad Ei! taip ir liko bestovys patvory, ne iš karto susivokęs, kas čia vyksta, o kai jau suprato, netikėtai skardžiai sukliko:
– Palaukit, ir aš! – atbėgo, įsigrūdo į patį vidurį.
Nufotografavo mus kelis kartus, nes vis kažkas trukdė, svaidė į mus sniego gniūžtes ar taikėsi atsistoti greta. Po kelių dienų fotografas apdalino visus mažom, mėgėjiškom fotografijom, kuriose sunkiai atpažinom patys save. Pamiršom.
Baigiantis mokslo metams į mokyklą atvažiavo kažkokia komisija, mūsų mokytoja paprašė, kad pasėdėtume ramiai, kol ji išleis svečius ir ateis.
– Tik  netriukšmaukit, juk ne laukiniai esat ir jau nebemaži.
Kurį laiką buvo ramu, paskui pradėjom kalbėtis, o tai ir šūkauti. Netikėtai į erzelį įsitraukė Ei! su visokiom išdaigom, anekdotais – linksmas, kaip niekad nebuvę, netrukus jau tik jis vienas bevadovavo paradui, mes spoksojom nustebę, o jis tarsi nė nebegalėjo sustoti. Žiūrėjau, nesuprasdama iš kur jis toks atsirado, nublyškęs, išpiltas prakaito, įsiaudrinęs – mes jo tokio nepažinojom.
Nelauktai uždainavo skambiu, nuostabiu balsu. Uždainavo paprastą, visiems žinomą liaudies dainą, bet išgirdau ją tarsi pirmą kartą. Nebaigęs tos, numojo ranka – ne, geriau šitą ir jau persijungė į visai kitą registrą. Dar į kitą. Ir dar.
Nuskambėjus skambučiui, tarsi nubudom, Ei! pirmas pasigriebė knygas ir išbėgo namo, nepalaukęs nė Vytuko.
Sekančią dieną klasėj jo nebuvo, kažkas pasakė, kad susirgęs. Pasikeitė nuotaikos, kažko trūko, nejučia vis atsigrįždavau į jo suolą – tuščias. Dienos ėjo, bet Ei! vis negrįžo, kol atklydo gandas – išvežtas į ligoninę. Mirė.
Su mirtimi jau buvau pažįstama, bet šį kartą viskas buvo kitaip, tarsi kas nutrūko, pasijaučiau tarsi kuo kalta.  Kai mokytoja paklausė mūsų, ar kuris nenorėtumėm ką nors pasakyti prie duobės, pirmas atsiliepė Vytukas ir niekas jam tos teisės neužginčijo. Išėjo mūsų mažasis prieš žmones, virpančioj rankoj laikydamas popieriaus lapelį, apžvelgė visus, paskaitė pirmą sakinį ir pravirko. Verkėm visi.
Po kelių dienų klasėj susitiko mudviejų su Vytuku akys, priėjau, susėdom greta, jis iš knygos išėmė tą mūsų nuotraukėlę prie mokyklos ir paklausė:
– Kaip manai, ar tą gniūžtę kas nors pasiuntė būtent jam, ar tai atsitiktinumas ir ji galėjo pažymėti bet kurį iš mūsų?
Tik dabar įsižiūrėjau, kad išėjusio, tarsi nebuvusio draugo veidas beveik neįžiūrimas, ties juo skrido sniego gniūžtė, panaši į kometą. Nežinojau, ką atsakyti.
Nuo tada iki dabar, iki dienų galo, žinau, kad reikia išeiti, kad aplinkiniai sužinotų, jog kiekvienas sutiktas buvo ryškus, svarbus ir reikalingas, nesvarbu gerąja ar blogąja prasme, nes lieka didžiulė tuštuma, o norint kalbėti prie kapo, nereikia rašyti špargalkos, negelbsti.