Skaitei pasaulį iš manųjų laiškų;
Nežinojai kiek tikro ar melo įdėjau.
 
Ašaros rašalu virto, bet tu nežinojai,
Kad jos tau meluoja, nes jų nematei –
 
Aklas į aklą pasaulį žiūrėjai,
O aš liejau savo gėlą ant balto lapo;
 
Griaustinis kartojo man tavo vardą,
Bet raidės bėgo žodžiais vis kitais.