Sparnų siekiantys mažiausi žemės didūnai
valioj savus troškimo virpesius uždarę
pasemia saują gražiausių gėlių
ir ant žemės paberia kaip duonos trupinių.

Sparnai būna švelniai plasnojantys
lyg ramaus ežero paviršius.
Dailaus silueto pečiai visad pakels
mažutėlio žmogaus ribotumą.
Tik to plačių pečių mandrumo
nesieks mergelė kaip savo Dievo nemenkaverčio.