Paskutinis žiogas pievoje nutilo,
Danguje užgęso baigus degt žvaigždė.
Ežerą apklojo pilko rūko kasos,
Tolumoj dar yrės vienišas žvejys.
Tamsios vėsios bangos plakėsi į valtį,
Juodą, gūdžią naktį vandenų baugu,
Kai vanduo toks juodas ir bijai netekti,
Kas tave pririšo amžinu saitu.
Kai raudona saulė ryto dangų dažo
Ir spalvų paletė liejasi skliaute,
Vėl einu į kelią, kol dar akys veda,
Kol dar rankos šiltos glaudžia krūtine.
Nors ne tas jau metas ir ne tas jau jausmas,
kai bridau per pusnį, kopomis ėjau,
Kai pragydęs paukštis viltyse spurdėjo,
Dar tik giesmę nešė savo sparnuose.
Dar tik sodas baltas viltyse žydėjo
Ir nuo vieno žodžio sukosi galva.
Per pusnis, per kopas, per upes perbrisčiau,
Tiltą nusitiesčiau, skrisčiau lyg drugys.
Veržčiaus lyg plaštakė naktyje į šviesą,
Kad sugrįžt galėčiau, kai dar valtį supo 
Žydinti viltis.

2018.02.27.