Kai naktys būdavo poezijai, vaizdingi sapnai
Neprasismelkę per pasąmonės skliautą
Likdavo tik ribotos raiškos ekranuose,
Žodžiais užrašyti. Bespalviai, bemiegiai.
Ateidavo rytas, lygiai taip pat ir išeidavo.
Klodavo lovą, lyg lauktų svečių miegamajame.
Skaitė naujienas, kurios skaitomos seno –
Prapliko, pražilo ir mirė nesulaukusios Panoramos.
Naktys tapo miegui – ant šono, užsimerkus,
Skirstant epochas į B. A. ir A. A.,
Prieš žadintuvą ir po žadintuvo.
Amžiną atilsį, mirusios naktys.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-06-03 16:23:25
Įdomios mintys.
Jeigu žadintuvas dar naudojamas, tai dar gyvenime štilio nėra.