Vėl kovas nužengė į žemę, vėl paukščiai į namus sugrįš,
o tavo metai kovo lopšyje sūpuojas ir šypsos lyg pavasario šauklys.
Pavasaris į širdį skverbias, vėl paukščio giesmę išgirsti,
dar vienas, kitas, trečias žingsnis, iš žiemos snaudulio nubus visi.
Su kovu atėjai į žemę, su paukščiais, grįžtančiais namo,
kraitelėje atsinešei žibuoklę mėlynakę ir saulę, kylančią aukštyn.
Tegul tau šypsosi dangus ir žemė, ir medžiai, besiruošiantys nubust,
tegul tau skamba dienos lyg pavasario upelis,
šaltus ledus nustumdamas tolyn...