Ak, kaip nebyliai mane mylėjai,
Saulės zuikiu vadinai.
Krito žemėn ašaros stiklinės –
Išėjau, palikusi viesulus nakty.
 
O viesulai manieji siautulingi,
Ir ką be jūsų aš veikiu?
Ant stalo nuvytus rožė vėl pražydo,
O man taip šalta širdyje.
 
Nebyliai tu mane mylėjai,
Rinkai po vieną mano ašarą;
Už lango vėjai suokė pasakas –
Nelauk – aš varnas prie kapinių tvoros.
 
Ilgu. Kas viesulus jaukinsis be manęs?
Nelauk – negrįšiu – aš nebe ta,
O juk mylėjai taip nebyliai,
Saulės zuikiu vadinai...