Sugarma griaustinis
Virš šilo žaliųjų eglynų,
Pliaukšteli žaibas įpykęs
Ugnies botagu.
Sustoja šuoliavęs
Žvėris ir nežino –
Ar bėgt, ar klausytis
Ir keturkojui baugu.

Debesio vandenys
Užpila vanago gūžtą,
Sparnais išskleistais
Neišsaugojo savo vaikų,
Eglė senoji lyg smilga
Pernykštė nulūžta...
Šiąnakt nei paukščiui,
Nei žvėriui miške nejauku.

Viesulus mala
Vėjų malūnai virš šilo,
Siena žalioji, atrodė,
Negrius niekada.
Suplaka medis šakom,
Bet aukščiau nepakyla,
Šaknys poškėdamos trūksta –
Žemėje lieka žaizda.

Rytas atranda
Tiek sužalotų gyvenimų:
Voverių uoksų neliko,
Paukščiai lizdų nesuras,
Miško žalieji namai
Išgriauti – miršta tykiai...
Žemė tik glaudžia
Sulaužytas medžių rankas.