Tu vis slankioji paskui mane,
Lyg kokia paslaptinga dama,
Štai ir vėl nematau aš tavęs,
Vėlei gęsta manoji diena.
 
O kiek kartų žaidžiau su tavim,
Dainavau ir kalbėjau žodžius,
Tu buvai  mano džiaugsmo gaida,
Mano gyvas paveikslas – žmogus.
 
Tu gerai atkartojai mane
Ir jaučiau kaip šyla širdis,
Dingo baimės tamsi valanda,
Štai dar vienas puikus judesys.
 
Tavo, mano ranka ištiesta,
Glaudžias plaštakų pirštai lengvai,
Prisilietęs bučiuoji mane,
Ir sakai, bus  viskas gerai.
 
Taip, žinau, kol tu su manim,
Mano akys nebijo šviesos,
Ir žvelgiu į tave su viltim,
Neapleiski manęs niekados.
 
Kai nutrūks paskutinė styga,
Paskutinė daina sudainuota,
Mes išeisim abu, susikibę už rankų,
Į tą dangišką dievišką puotą.