Kampelis – tau, kertelė – man,
O vidury pasaulis sukas
Ir jau nutyli tai, kas vyksta, lūpos,
Kai nei dangun, nei pragaran.
Pavasario pats pikas.
Nebe mums.
Graudu.
Ne žiedlapiais apkritę, bet šarmotos galvos,
Sugižusi sula ir dairomės, kas kaltas?
Nors kam? Sklerozė pasisavinusi daug vardų.

Kertelė – man, kampelis – tau,
Ir glėbio vartai nesugirgždėję užsivėrė.
Po slėnius miglos slenka it paklydę vėlės.
Akis nusibraukiu sudrėkusias ir nieko nesakau.
Atleisk...
Lyg sukuždi,
Tačiau kaltų nėra – 
Tai tik ruduo priglaudęs mus pasiuvo kietą sausą lukštą.
Jausmai it elgetos
Nuo vienišystės speigo kužda.
Net jei pakviesiu ulbesiu arba kauksmu, aš nebebūsiu tau gera.