Ateisiu pas tave,
Kai nuo manęs lietus bus kelio dulkes iki baltumos nuplovęs
Ir tarsi dovaną atnešiu jaunumės guvumą,
Nes motinystė – tai jausmų šventovė,
Iš kur tikėjimas ir maldos nepaliaujant srūva.
Ir bus per maža, kiek tau bedėkočiau
Už meilės atnašas iš jau bamblėtų pirštų.
Tu aptarnauji slibiną besotį,
Kurs neįžiūri – 
Tavo jėgos tirpsta.
O baltas sodas tyliai žyra skiautėm.
Negrįš prie kepalo atidalintos riekės.
Tegul lietus nesugebės nuplauti
Švelnius paglostymus, kur tavo rankos lietė.
Atbudus krūpčioju,
Kad grįšiu pavėlavus
Ir tu daugiau manęs nebepažinsi.

... iš kiemo gyvasties – kaimyno bitėms klevas.
O aš girdžiu, kaip čeža tavo žingsniai...