Dar pažaiskime savo pavasarį –
tokį linksmą, iš gaivių spalvų tonų,
iš žibuoklių supintą ir pienių,
nuo bijūnų liepsnos net raudoną.

Slyvos puošiasi nuometu baltu,
o alyvos svaigiu violetu,
ievos rūbas toks graudžiai nekaltas,
vieversys virš arimo molėto...

Kada rūkas virš miško ištirpsta,
vėl jaučiu šiltą smėlį po kojom –
šitaip gera, nes vyšnios jau sirpsta,
ir ramunės mums pievose moja.

Žaisim dviese spalvotą gyvenimą,
kurs širdy šilko jausmą iškloja,
ir kartosim, kad tai nesibaigia –
jei pavasaris sieloje groja...