Dejà vu. Esė vienu sakiniu (7)

80.  Laimi tas, kas laimi. Laisvę būti savimi.

79.  Kiekvieno Genijaus šešėlyje tūno saljeris.

78.  Žmogus nežino, kiek jis yra stiprus, kol nesusiduria su juodu.
        Juodas nežino, kiek jis yra silpnas, kol nepateka saulė.

77.  Tuščios vietos nebūna: jei ne teisingumas, tai neteisingumas.

76.  Tavo IQ nustato ne mokslas, o testuojančiojo ideologija.

75.  Stokholmo sindromas: pasakos pabaigoje gerumas nugalėjo protą.

74. Tautiškumas baigiasi, kai nebelieka taurių veidų.

73. Maži ir dideli. Didesni maži.

72. Pats subjektas problemą „būti ar nebūti” sprendžia retai.

71. Yra dalykų, kurių neįmanoma sunaikinti, net sunaikinus viską.

70.  Ar myli? Jeigu turi Sielą – myli.

69.  Žinojimas – tai skausmas.
       Bet žinojimas, kad sodai ir vėl žydi baltai – tai laimė.
Felicija Ivanauskienė

2020-04-25 16:52:13

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-04-27 19:11:22

Visi taiklūs, tačiau 79 yra išskirtinis, nieko panašaus neteko girdėti. Tai tikra tiesa.
Norisi pakalbėti apie 69. Teoriškai viskas gerai, tačiau praktiškai... Kad žinojimas yra skausmas - sutinku.
Esu tikra, kad mūsų seneliai, proseneliai buvo kur kas laimingesni už mus, nors, kai kurie iš jų temokėjo tik kryžiukus padėti vietoje parašo. Jie buvo dar neatitrūkę nuo gamtos. Jie sugebėdavo džiaugtis kiekviena palankia akimirka, gamta... Mes žinome daug - galimybės ribotos, o troškimai bekraščiai.