Pilka žeme pavasaris atėjęs,
Pažadino miškelio žibutes.
Vėliau, tarsi stropus sėjėjas,
Nusėjo pievas, pakeles žole.
 
Žiedus iškėlė plukės prie upelio,
Miško slyvaitės gaubės rūko drobule.
Pagelto netgi šakos aukšto klevo,
Pavasaris žydėt paragino ir jas.
 
Dar tik pradžia, didysis darbas laukia,
Kai vyšnios, obelys ir kriaušės soduos bals,
Kai gegužė svaigins žiedais alyvų
Ir pamiršta jaunystė vėlei pasibels.
 
Kas suskaičiuos jo darbus ir žiedynus,
Pienėm nuauksintas plačias  lankas.
Žvelgs baltos ievos į dangaus žydrynę,
Iškėlusios viršūnes lyg rankas.
.............................................
Atėjus vakarui, užkops į aukštą eglę,
Pažvelgs į žemėj paliktas spalvas.
Tarp jų ir žmogui būt, gyventi gera,
Juk laukė jis sugrįžtančio manęs.