Puolęs angelas lieka vis kaltas,
Vėl bausmė – jį iš rojaus išvijo.
Krenta žemėn sparnuotis toks baltas
Ten kažkur link darželio lelijų.
 
Smėly pėdos įspaustos mažutės,
Baltas angelas po žemę braido.
Kai varinį trimitą jis pučia,
Sklinda muzika nuo aukšto šlaito.
 
Nors to angelo niekas nematė,
Bet iš lūpų į lūpas vis plinta – 
Nusiminęs sėdėjo jis gatvėj,
Atsirėmęs sparnais į žibintą.
 
„Esu kaltas, labai kaltas“, – sakė
Šiuos žodžius tarsi maldą kartojo.
---
Gęsta rankose virpanti žvakė.
Akimis vėl lydžiu jį į rojų...