Mes  turime tiek daug jėgų,
Tiek daug minčių neišsakytų,
Tiek žodžių nuostabiai gražių
Į baltą lapą nesurašytų.
 
Neleisime mes tau mirtie,
Nei gąsdinti nei karaliauti,
Mes rasime, kieno kaltė,
Kad tu galėjai šitaip siausti.
 
 Mums atsivers visi šaltiniai,
Mes  priartėsime prie jų,
Auginsim tiesą kasdieninę,
Ji virs prieš mirtį nuožmiu ginklu.
 
Ir baigsis melo karalystės,
Vėl rinksis žmonės ir dainuos,
Ir negalės mirtis be  laiko
Savo geluonim mus kapot.
 
O begalybė koliziejų
Ir gladiatorių baltais chalatais,
Kovas kovojo, kovas laimėjo,
Kas žuvo, tie šventaisiais tapo.
 
Už begalinę jųjų meilę,
Gyvybę savo paaukotą,
Prisikėlimo švęsim šventę
Šitą pavasarį vėjuotą.