Šaižių žadintuvo garsų nesubjaurotas ankstus rytas pramerkė akis pažadintas tylaus nuostabaus skambesio.
– Ar, tai ir yra kontraboso muzika? – užsimiegojusio draugo klausė Unė.
– Ne, pianino, – teikėsi atsakyti Kukas.
– Tu sakei, kad šeimininkas griežia kontrabosu? – sutriko mažylė.
– Bet nepasakiau, kad jis turi slaptą svajonę būti pianistu, – atsakė jis.
– Kodėl pianistu? – nesuprato Unė.
– Todėl, kad kontrabosas pats paskutinis instrumentas orkestre ir todėl, kad dirigentas jį pavadino ,,tuščia vieta”.
– Kaip nemandagu! – nusigando Unė. – Ar visi dirigentai nemandagūs?
– Manau, visi. Tačiau šeimininkas nutarė atkeršyti dirigentui – išmokti skambinti pianinu… Tuomet surengs koncertą ir pakvies dirigentą, kad šis pamatytų jog jis – ne ,,tuščia vieta”.
– Aš labai norėčiau nueiti į tokį koncertą! O kaip manai, ar dirigentas ateis?
– Kukas susimąstė. Suraukė kaktą taip stipriai, kad net puodelis – kepurėlė šoktelėjo aukštyn. Tuomet nutarė:
– Manau, dirigentas neateis!
– Kodėl, Kukai?
– Kad nereikėtų keisti savo nuomonės.
– O kas yra nuomonė?
– Nuomonė – tai mūsų mintys apie ką nors.
– O kodėl dirigentas nenori keisti savo minčių?
– Todėl, kad jis myli savo mintis ir jos dirigentui labai svarbios.
– Bet, Kukai man mano mintys taip pat labai svarbios.
– Bet augant mintys keičiasi, – nesutiko Kukas. Kai aš buvau visai mažutis Kukas – bijojau žirklių, o dabar – visai nebijau! Mes netgi lenktyniaujam, kuris greičiau nustraksės ant vienos kojos.
– Vadinasi, dirigentas nekeičia savo minčių todėl, kad jis liovėsi augęs – nutarė Unė.
– Ir aš taip manau, – sutiko Kukas.
– Bet aš dažnai girdėjau savo šeimininkę kalbant:,,Aš savo nuomonės nekeisiu”! Ar ji taip pat nustojo augti?
– Nustojo.
– Kukai, vadinasi, visi suaugę nekeičia minčių tik todėl, kad jie nustojo augę? – su siaubu šūktelėjo Unė.
Kukas vėl susimąstė: ,,Labai painus suaugusių pasaulis, nežinau, kaip paaiškinti Unei“. Staiga jis net stryktelėjo:
– Prisiminiau! Suaugę turi tokį slaptą augalą, kurį sunku išvysti: jiems auga protas. Bet ne visiems. Kai kam mažėja, tik nežinau, kodėl?
– Supratau, – pasakė mergaitė ir įsiklausė.
Šeimininkas atkakliai kartojo vis tą pačią Bacho muzikinę frazę… Užsikirsdavo, kartodavo ir vėl kartodavo ir atrodė, kad tas kartojimas niekuomet nesibaigs.
Unė su Kuku neišlaikė ir šmurkštelėjo į cukrinę pas savo draugą medinį šaukštelį. Jis papasakojo draugams, kaip svečiavosi piktųjų vyšnių karalystėje.

Aurelija Čeredėjevaitė „Tinginė ragana\". Kronta, 2004