Kaip gerai, kad galiu dar sustot, pastovėti
Po balčiausių žiedų debesim.
Pasidžiaugt, kad esu, mintyse pakalbėti
Su antruoju svajokliu, savim.
 
Kažkur nerimas liejas, juodas virusas siaučia,
Gal toli, gal visai jau šalia?
Tik ne jis. Ne, ne jis šią minutę svarbiausias
Po žiedais apsnigta šakele.
 
Viskas keičias, praeina... Gerai, kad sugrįžta
Debesimi išplaukę žiedai,
Kurie mena metus ir sparnuotą jaunystę,
Kai norėjosi kilti aukštai.
 
Po žiedų dangumi, gražesniu negu naktį,
Jį pasiekti gali su ranka.
Gali laimės tikrosios akimirką rasti,
Nors ir būtų tokia jau trumpa.