Nematomas slankioja
Ponas koronas tarp mūsų.
Bijodami jį susitikti,
Vengiam savų ir kaimynų.
Tarp sienų įkalinę
Savo gyvenimus margus
Nerimaujam, nes kiek
Visa tai gali tęstis – nežinom...

Gatvėje vaikštom po vieną,
Veidus paslėpę po kaukėm.
Vienas į kitą panašūs –
Sutrikę ir pasimetę.
Tik akys išduoda
Emocijų, nuotaikų kaitą –
Kad bijom kažko,
Ko nejaučiam, negirdim, nematom...

Ne tiek bijom, kiek esam
Atsargūs ir atsakingi,
Kiekvienas – kaip mokam
Ir kaip tai suprantam...
- - - - - - - - - - - - - - - - - -
Iškentėsim, ištversim
Šį keistą išbandymų laiką
Ir gyvensim toliau –
Iki sekančio karto...