Panardini
rankas į ryto žavesį.
O jis liūdna gaida užgroja,
nes trumpalaikis.
Diena piktais akordais tampo
gitaros stygą.
Nubristum į ramunių lauką,
bet juk dar ne laikas.
Rugiagėles supintum į vainiką,
bet rugiai dar nesubrendę.
Įkristumei į snaigių šaltą pūką.
Rūstimi alsuoja dangūs.
Iš ryto žavesio lieki veidais,
gėda rausvėjančiais,
kad pastumi už slenksčio savo laiką.
Kad rudeniški pramuštgalviai vėjai
jausmus begėdiškai įaudrina.
Iš meilės ryto žavesiui
gražioji paukščių giesmininkų sutartinė.
Ir tu pati tegul antram plane –
nuogumo drebulė –
pamiršusi save žaliu drovos rūbu
pridengti.

2020