Dar taip nedrąsiai skleidžias baltas žiedas,
Lyg netikėdamas sušilusia diena.
Bijodamas, kad mėnesienos pieva
Iš pasalų atslinks nakties šalna.
 
O saulė žadina ir švelniai glosto
Slyvaitę  mažą miško pakrašty:
— Laukinė tu, bet šįkart būk pirmoji
Pražydusi balandžio vidury.
 
Pilka žolė, pilki belapiai medžiai,
Tarp jų pušelės su žalia skraiste.
Dabar ir ji, tarsi jaunėlė sesė,
Baltuoja apsisiautus drobule.
............................................
Nesustabdyti rytmečio žydėjimo,
Kaip ir dangaus žydrynėj debesų.
Aidės šlaitai paukščių giesmių skambėjimu,
Nubalinti pavasario žiedų.