Visuomet maniau, kad Jadzės pirtis yra beveik kaip ir namai. Ir Jadzė taip pat manė. Mes gi abi kaimynkos esam. Kartu užaugom, kartu pasenom. Kartu apsiženijom, kartu ir diedus palaidojom. Ir gyvenam dabar viena šalia kitos savose gryčelose. Viena kitai padedam, sugyvenam geriau negu seserys. Bet dabar, ko gero, tas gražus gyvenimas baigsis. O kas kaltas, spręskite patys.
 Bet apie viską iš pradžių, kaip pas policijos tyrėją.Taigi, kai tik prasidėjo visa šita koronė, abi su Jadze, kaip paklusnios pilietės, izoliavomės. Galėtume net pavyzdžiais būti. Jadzė tai išvis iš gryčios dvi savaites nosies nekišo, mat anūkas iš Norvegijos buvo apsireiškęs.  Babutės aplankyti. Ko gero graban norėjo Jadzę nuvaryti balvonas, kad jam atitektų ir gryčia, ir pirtis, ir paežerė. O gal ir nenorėjo, biesas ten jį žino. Gaila man buvo Jadzkos. Dvi savaites tik telefonu bendravom, tik facebuke pamatydavau, kad da gyva. Maisto atnešdavau, prie durų palikdavau. Pabelsdavau kodiniu, sutartu beldimu ir iškart pabėgdavau. Taip ir saugojom abi su Jadzka viena kitą, bet aš gi ne akmuo, pasiilgau savo kaimynkos. Ir todėl baisiausiai apsidžiaugiau, kai pamačiau ją prieš pat šventas Velykas po kiemą betursenančią, vištas lesinančią. Išgyveno nabagė, šventų Velykų sulaukė. Todėl abi per porą metrų susirėkavom, nusprendėm Velykas kaip nors kartu atšvęsti. Jadzės pirtis, kaip sakiau, skaitėsi mum abiem kaip ir namai. Todėl ir paklusome tam paliepimui, kur vis  tie keisti Vaigauskai dainuoja, ir kiti kartoja, likti namie. Sutarėm abi po šventų mišių susitikti prie pirties, ir visų atsargumo priemonių laikantis, po margutį sudaužti. Mišias tai dabar per facebuką žiūrim, ale labai įdomu ir gražu, tik kartais kunigėlis viską aukštyn kojom parodo, bet negi svarbu, ir pačios žinom kaip melstis. Taigi, užsimaskavusi savo amžiną jai atilsį mamutės skara, su lauknešėliu, patraukiau po mišių pirtelės link. Saulutė švietė, paukšteliai čiulbėjo. Jadzę vos pažinau. Apsirišo gi mat burną ir nosį savo  drobiniu kvartuku iš tautinių rūbų komplekto. Susėdom prie pirties per gerą metrą viena nuo kitos, Jadzė sprindžiais atmatavo. Na sėdim abi sau ramiai, po margutį sudaužėm, suvalgėm, rankas po apdangalais pasikišdamos, lauknešėlių gėrybėmis vaišinamės, butelaitį nediduką į čierkeles pasipilstom, viskuo buvom apsirūpinusios. Visai geros tos Velykos namuose. Jau ir butelaitis ištuštėjo, jau toks malonus tingulys apėmė.... Tik žiūrim, ateina nuo ežero toks Petras. Be kaukės, bestija. Užtat su meškere ir keliom žuvytėm. Ir, žinoma, su butelaičiu kišenėje. Taigi tą Petrą, kadangi anas be kaukės, pasodinom toliau nuo mūsų, gal per du metrus,  Jadzė vėl sprindžiais atmatavo. Aš tai maniau, kad Petras tai tikrai neužkrečiamas, nes anas kasdien iš vidaus ščyrai dezinfekuojasi. Taigi sėdim taip ramiai tryse. Mes su Jadze arčiau viena kitos, jau ir šiek tiek įkaušusios, Petras tolėliau.  Mes Petrą vaišinam margučiais, o jis išsitraukė iš kišenės savo kai ką stipresnio. Ir vėl tvarkingai, į stiklinaitės pasipilstom. Viskas būtų buvę gerai, gražiai ir taikiai. Bet va, užsimanė Petras rūkyti. Mes iš pradžių su Jadze abi jį barėm, kam aplinką teršia, bet paskui ranka numojom: ai, tegul sau rūko, gal dūmas da labiau tą visą zarazą išvaikys. Taigi jis sėdi,  rankoj cigarieta rūksta, o čia Jadzė jam butelį tiesia – jo eilė dabar gerklę praskalauti. Petras siekia nepasiekia. Jadzė bando artyn jo slinktis, aš ją už sijono padalkų traukiu, nepaleidžiu. Petras vėl butelio siekia, net mėlynas jau, ale niekaip pasiekti nebegali, atstumas gi. Neišlaikė, kaip dėjosi ant šono, Jadzė suspiegė, butelį iš rankų paleido. Va tada gal ta nuorūka jam ir iškrito... Nagi dabar pasakykit, argi jau mes čia kalti, kad Jadzės pirtis ir gera pusė paežerės pievos supleškėjo? Corona čia kalta, ne kaip kitaip.