Sveiki, rašau šį laišką nežinau kam, į internetą, į okeaną, kaip butelį su rašteliu išmetu kuo toliau nuo savęs. Putojantys interneto vandenys pasigriebia mano mintis ir paskleidžia po visus žemynus, išskyrus, aišku, Antarktidą. Nieko nesitikiu, nieko nenoriu, man nieko nereikia, tai nėra pagalbos šauksmas, tiesiog perskaitykite ir išmeskite.
Savaitė prieš.

Aš deduosi daiktus į lagaminą, kas netelpa, sugrūdu į kuprinę ir galiausiai esu pasiruošęs ryt su klase mokyklos baigimo proga vykti į kruizinį pasiplaukiojimą po Baltijos jūrą. Taip sugalvojo tėvų komitetas. Pažadėjo, kad bus įdomu. Tikriausiai, nors aš jais netikiu. Apskritai niekuo netikiu, atleiskit, toks jau aš esu. Labiausiai šia kelione džiaugiasi geriausias mano draugas Štefanas, kurį, tikiuosi, man pavyks paskandinti, juk vandens aplink bus apsčiai.

Bet pirmiausia turiu prisistatyti, nes kaip sako mano tėvas alkoholikas, turi kalbėti tik apie save, visos problemos kyla tavyje, neieškok kaltų ir neapkalbėk žmonių, kurių šalia nėra. To jį išmokė anonimai. Nesuprantu, ko jis ten vaikšto. Aš galvoju priešingai, dėl visų mano nesėkmių ir spuogų kaltas visas pasaulis, neatmesčiau versijos, kad jis tik tam ir susitvėrė, kad man pašiktų.

Bet tebūnie, atiduosiu pagarbos duoklę savo seniui ir pradėsiu nuo savęs, o paskui tai jau laikykitės visi. Aš Andrius Klaida. Taip vadina mane senelė, ji lietuvė ir iš tikrųjų yra vienintelis žmogus, kurį tikrai myliu. Aišku, myliu ir kitus, tai yra tėvus, senelį, sesę, bet tai yra kita: ta meilė yra todėl, kad taip reikia, o su senele kitaip – reikia ar nereikia, aš ją vis tiek myliu.

Na, gerai, pakaks ašarų, nekenčiu savęs už tai. Kartais apsižliumbiu per filmą, bet tik tada, kai šalia būna močiutė. Sėdim abu apsikabinę ir verkiam. Šūdas. Nereikėjo to rašyti.

Bet iš tiesų esu Andreas Klaidermanas, dabar vokietis, nors galiu būti kuo noriu, kazachu, rusu arba lietuviu. Oi, kokia klaidi mano šeimos istorija, todėl tikriausiai ir tokia pavardė, pagal lietuvišką tos pavardės aiškinimą – žmogus klaida. Čia senelės versija. Bet realybėje viskas yra paprasčiau, prosenelis vokietis (seniai miręs!) pateko į nelaisvę, atsidūrė Kazachstane ir vedė kazachę (irgi ata!), kad vokiškumas ne taip kristų į akis, tada jo sūnus, mano senelis (2011!), kuris dar mokėjo ir vokiškai iš savo tėvo, vedė lietuvę, kuri gimė tremtyje taip pat plačiajame Kazachstane; toliau mano tėvas, – kuris jau nė velnio nemokėjo vokiškai, nes manė kamtoreikia, tik rusiškai, nes mokykloje buvo mokoma rusų kalba, ir truputį lietuviškai iš savo mamos mano senelės, – vedė rusę, kuri gražiai dainuoja, ir persikėlė visi į Voronežą (aišku be abiejų prosenelių, jų jau nebuvo), o tada griuvo Berlyno siena, paskui ir sąjunga, tsrs, ir vokiečiams atsirado galimybė grįžti tėvynėn, tėvas iškart pamiršo kamtoreikia, ir puolė mokytis vokiškai. Aš jau gimiau Vokietijoje.

Beje, prosenelis Fritcas Klaidermanas, kaip man pasakojo senelis, visai nelaikė savęs vokiečiu, o pasididžiuodamas vadino save švabu, Švabija toks istorinis ir kalbinis regionas Bavarijoje. Persikelti iškart į Švabiją šeimai neleido, vietos radosi tik rytų Vokietijoje, kuri po susijungimo sparčiai tuštėjo, tad buvo pasirinktas Drezdenas. Ne taip ir blogai, įvertino senelis, vėliau gal pavyks persikelti į Švabiją. Taigi, galiu būti taip pat ir švabu. Vokietis, kazachas, rusas, lietuvis ir švabas. Pilna kortų kaladė.

Taigi, gana apie save, jau ir taip daug prikalbėjau, dabar metas apšnekėti likusius. Bet geriau tą daryti eigoje, tarkim, ką pirmą pamatysiu, tam ir klius. Laikykitės, niekšai, nes iš esmės, visi tik ir stengiasi man pakenkti.
Su tokia įprastine nuotaika ir užmiegu. Sapnuoju nuogas moteris, jos visos begėdiškai linguoja savo užpakaliais ir nežmoniškai dideliais papais po laivo denį (o, pasirodo viskas vyksta laive, įdomu), paskui kariasi takelažais į laivo stiebus, aš sėdžiu ant kažkurios rėjos, vadinasi, papai artėja link manęs, mano nerūpestingas pasisiūbavimas aukštai kartu su žuvėdromis baigiasi, jos pakyla nuo rėjos ir nusklendžia žemyn prie vandens, o ten įžiūriu ryklių pelekus, iš kur Baltijos jūroje rykliai, negaliu suvokti, bet nuogalės jau čia pat, viena sėdomis ant mano rėjos stumiasi artyn, regiu ištiestą ranką, kuri griebs man už kiaušinių, dar kelios išnyra iš viršaus ir apačios, aš apsuptas ir netrukus būsiu suplėšytas į gabalus, rankomis atsispiriu nuo rėjos ir krentu žemyn, rykliai laukia, vanduo kunkuliuoja, o aš visų nusivylimui paskutiniu momentu nusklendžiu oru paskui žuvėdras, denyje matau išsižiojusią frau Freiesleben, mūsų klasės auklėtoją, visa klasė susirinkusi, ir aukščiausiai virš visų pakibęs geriausias mano draugas Štefanas, nesiekia kojomis denio, pasirodo, jis irgi sklendžia oru, aš už žuvėdrų, iš paskos Štefanas, jau pasieks ir mane, bet to tai perdaug! ir visas šlapias nuo prakaito ir erekcijos pašoku iš miegų.

Sunkiai kvėpuoju, tad nueinu rūkyti, kad atstatyčiau deguonies trūkumą. Žinoma, to niekas neturi žinoti, todėl atsidarau plačiai langą ir pučiu į kaimynų langų pusę.

Daugiau miegoti nėra prasmės,  nusėlinu į vonią ir pasnaudžiu karštame vandenyje. Veidrodis niekšas parodo naujus spuogus, kuriuos jaučiu pareigą nukenksminti. Spuogai mane myli. Senelė sako, kad tai nuo rusų, jai viskas, kas negatyvu, pareina iš rusų, kažkokia paranoja. Anksčiau labai pergyvenau, išbandžiau visus vaistus ir tepalus, kuriuos yra išradusi nemirtinga medicina, bet mano spuogai ištvėrė viską, tad galiausiai nustojau juos persekioti chemija, paprasčiausiai nukenksminu dviem pirštais. Aišku, tai skausminga procedūra, bet taip grūdinu save prie skausmo, nežinia, kada to užsigrūdinimo gali prireikti.

Spėju, kad Štefanas (o, pagaliau galima pakalbėti ir apie jį!) tos ištvermės nė už ką neturi, nes tai vienintelis berniukas, kuris niekada neturėjo spuogų, o aš juk mačiau visą jo vystymosi kelią nuo paauglystės iki dabar, per fizinį mes gi išsirengdavome ir būdavo tiesiog šlykštu žiūrėti į jo nenatūraliai sveiką odą, lyg ji būtų iš plastmasės ar kažko kito padaryta. Aišku, kad jis turėjo kažkokį viso šito nenormalumo paaiškinimą, neatmesčiau netgi to, kad prieš užmiegant sukalba Tėve mūsų  ir tris Sveikas Marijas.

Galėčiau prikalbėti dar devynias galybes apie tą šunsnukį, bet verčiau  įkalu puodelį stiprios kavos ir taip sulaukiu ryto. Dar bus progų.

Mane išlydi kaip į paskutinę kelionę, kaip į karą arba kosmosą. Nepamiršk paskambinti. Tai bus brangu. Tada bent parašyk, juk bus kažkur internetas. Gerai, pasistengsiu. Ir neatsilik nuo grupės, kai kur nors eisite, geriausiai laikykis Štefano. Noriu pasakyti, kad eitų jis nachui, bet tėvas nepritaria rusiškiems keiksmažodžiams, jau dvidešimt metų mėgina įsirašyti į vokišką diasporą, todėl pataikaudamas jam ištariu scheise.

Trenkiu durelėmis ir pro susispietusią į krūvą savo gimtąją klasę, net nepažvelgdamas į nieką, nuvairuoju į peroną, iš kurio išvažiuos traukinys į Rostoką. Tokia tad geografija – Drezdenas, mano gimtasis miestas! Rostokas, Stokholmas, Helsinkis, Talinas, Ryga ir šūdinas Gdanskas, nėra net mano močiutės gimtos Lietuvos, kas gali būti blogiau!
Aišku, iškart prie manęs prisistato tas šūdo gabalas Štefanas, geriausias mano draugas.
Ei, kas tau, tu atrodai kažkoks nesavas?

Nežinau, ką jam atsakyti, labiausiai norėčiau trenkti į jo sulaižytą marmūzę, iškirpti viršugalvyje plačią vagą rugių lauke, juk jo plaukai kaip tikro vokiečio rugių, ne greičiau kviečių sodrios geltonos spalvos, saulės vaikas, nuolat persekiojamas gaujos bendraklasių mergaičių, štai ir dabar dvi atsivijo jį, bet jis atstūmė jas, pasakęs, kad turi pasikalbėti su manimi.
Apie ką kalbėsim, šūdžiau, neturiu tau ką pranešti, bet garsiai to nepasakau. Mes išsitraukiame kiekvienas po savo cigaretę ir užsirūkome. Klasės auklėtoja frau Freiesleben praeidama nusišypso, nes ką daugiau gali padaryti, mes suaugę, todėl net nekreipiame į ją dėmesio, kaip nors išgyvens, juk ji labiausiai ir norėjo šitos kelionės, tai lai ir kenčia. Pučiame dūmus į peroną ir tokiu būdu didiname ozono skylę kažkur virš mūsų.

Noriu papasakoti jam savo sapną, apie tai kaip jis skrido paskui mane, kokio šūdo jis taip įsitvėręs į mane, kad net įsigudrina skraidyti, juk sapne tai turėjo būti tik mano vieno privilegija, bet jis ir čia viską sušiko, nors iš tikrųjų labiau magėjo apie tas bobas papasakoti, kurios rovėsi link manęs, negi jos norėjo, kad aš jas išpisčiau, bet kalbėti su Štefanu apie tai yra pavojinga, juk jis, ko gero, jau seniai kažką išpisęs ir lengvai gali atspėti, kad aš dar nekaltas, nors niekada to jam ir nesakiau, kai jis, tuo tarpu, šimtą trylika kartų tvirtino esąs skaistus, kuo patikėti stačiai neįmanoma, geriau sąžiningai papasakotų kaip visa tai vyko ir panašiai, už tai labiausiai aš jo ir nekenčiu, sušikto apgaviko, todėl tyliu ir nieko nesakau. Jis irgi palaiko tylą perone.

Bet galiausiai galiu viešai pasakyti, kad man nelabai ir svarbu, jog esu skaistus. Iš tiesų turbūt tai yra užprogramuota savybė visur vėluoti, tą visi žino ir nelabai piktinasi, net mokytojai tik nusišypso, kai įžengiu pavėlavęs penkias minutes į pirmą pamoką, ir vangiai pasisveikina: Klaidermanai Klaidermanai. Arba kiti net yra praminę mane Penkios minutės: Penkios minutės, gal galėtumėte paaiškinti gravitacijos dėsnį? Klasė, aišku, žvengia.

Taigi, mano skaistumas, neabejoju, taip pat susijęs su vėlavimu, aišku, čia netinka sąvoka penkios minutės, nes reikalo mastelis visai kitas, bet principas daugmaž tas pats – aš nespėju su visais. Taškas. Tarp kitko, tėvas šiandien, įsmukęs į vonios kambarį, kai šveičiau dantis, pakišo prezervatyvų pakelį ir pridūrė: tapti tėvu, nesulaukus dvidešimt penkerių, klaida. Aš pažiūrėjau į jį nustebęs, jis, matyt, suprato tai kaip klausimą, nes kalbėti su pilna burna mėtinės pastos negalėjau, ir atsakė: man buvo dvidešimt penkeri, kai tu gimei. Tada norėjau paklausti, o kiek buvo mamai, nes žinojau, kad ji jaunesnė, ir ar mamai negalioja klaidos prezumpcija, ar aš pats apskritai nesu klaida, gal manęs išvis neturėjo būti, ir kitų klausimų būčiau mielai pateikęs šį žavų rytą, bet tėvas, pasinaudojęs mano neįgalumu, spruko į saugesnę erdvę, tai yra virtuvę, kurioje šeimininkavo mama, ir aš, išspjovęs mėtas ir įbėgęs iš paskos, jau nebeturėjau ryžto gvildenti šio egzistencinio klausimo – būti ar nebūti.

Tokie tad dalykai vyksta mano galvoje ir ačiū dievui Štefanas ne toks įkyrus, kaip pavyzdžiui Jurgenas, kuris jau bėga link mūsų, nutraukia malonią tylą ir rėkia visa gerkle, kad mes liksime visai atostogų savaitei perone, taip ir nepamatę jūros, kas ten įdomaus? To, aišku, nepasakau ir mes abu su Štefanu leidžiamės įtempiami to nepakenčiamo Jurgeno į vagoną. Šia prasme Štefanas yra geras pašnekovas, su juo gali būti tris valandas ir nei vienas nepratars nei žodžio. Visom kitom prasmėm jis per geras. Netikras. Nenatūralus. Kosmosas.

Mes įsitaisome prie lango, kažkodėl, tiksliau aišku kodėl, mums užleidžiamos geriausios vietos, Štefanas sėdi veidu važiavimo kryptimi, aš visada sėduosi nugara į ateitį. Netiksliai išsireiškiau, tai yra man nusispjaut, kas manęs laukia priešaky, mieliau stebiu vaizdus, kuriuos  palieku už savęs, einu atbulas į priekį, priešgyniauju viskam ir visada, dabar tikiuosi supratot? Aš Vėžys, pagal Zodiaką, tikiuosi tai pats bjauriausias ženklas, aišku, dar yra Žuvis ir Skorpionas, bet nemanau, kad jiems pavyktų susilyginti su Vėžiu antipatijos skalėje. O kur dar medicininė šio ženklo reikšmė? Taigi, esu pats šlykščiausias tipas bent šiuo metu, šiame traukinyje ir tai mane nuramina.

Bet ramybė trunka  tikrai ne visą gyvenimą. Turiu galvoje ne mergas, kurios iš visų pusių mėgina užmesti ant Štefano meilės tinklus (geriau jis išsivestų jas visas, ar po vieną į tualetą ir išdulkintų), ir ne Jurgeną, kuris niekuomet neužsičiaupia (vargas tam, kuris gyvens su juo kajutėje, manau, jis ir naktį tarška, meldžiu Mėnulio, kad tai būčiau ne aš, nes turėčiau iššokti į vandenyną), tai bent jau įprastinis šurmulys, bet kažką nauja – svetimi agresyvūs balsai, netgi riksmai, po to prabėgantis juodukas su mergina ir jam iš paskos neskubriai, nes kur pabėgsi, šnypščiantis būrelis neonacistų.

Aišku, aš irgi nesu euforijoje, kad Vokietija prisiėmė šitiek pabėgėlių, daug geriau būtų visur matyti baltaveidžius ir gal net dar daugiau blondinų kaip Štefanas, nors jei jų būtų po vieną prie kiekvieno medžio, turbūt imčiau staugti kaip Liūtas, bet suprantu, kad pasaulis globalus ir per mažas, persimaišęs ir persisluoksniavęs, imkim kad ir mano šeimą, kurioje kaip jau sakiau visokiausių tautybių gali rasti, taigi, nuo šito niekur nedingsi, su tuo reikia susitaikyti, aš –  kad ir koks nepakenčiamas, bet dar nesusipykau nei su vienu juodčkiu, atvirkščiai, sveikinuosi ir panašiai, mes turime netgi juodus kaimynus ir nieko, gyventi galima. Todėl visa ta neonacinė isterija, dabar užklupusi šalį, man svetima, nors Štefano akys, matau, blizga iš susižavėjimo, kai naciai praeina pro mūsų suolą, juk jis grynas vokietis tikriausiai nuo kažkelinto amžiaus, jo net pavardė tipiškai vokiška, kokių devynios galybės – Majeris. Štefanas Majeris. Šimtas dvidešimt procentų arijus, tai ne aš – kažkoks kazachas, arba lietuvis, ar dar kas nors, todėl tik susigužiu savyje ir žiūriu pro langą į lekiančią velniop su savo begaline demokratija Vokietijos panoramą.

Po kurio laiko traukinys sustoja kažkurioje neužplanuotoje stotelėje nedideliame kaime arba miestelyje ir matau kaip policija išsiveda du nacius kartu su nukentėjusiu juodčkiu, iš paskos seka agresyvūs bičiuliai, žodžiu, viskas baigsis nežinomoje nereikšmingoje pasauliui Vokietijos provincijos žemėje ir gali būti, kad dėl šito mažo incidento mūsų neištiks dar vienas pasaulinis karas.

Štefanas kažkiek susigėdęs, jis žino, kad aš nepritariu nacizmui, sionizmui, komunizmui, vegetarizmui ir kultūrizmui, ir, be to, mano ausyse šūdo gabaliukai, tai yra plastmasiniai kamščiai, kurie neva turėtų transliuoti man į smegeninę idiotišką šiuolaikinę muziką, bet iš tikro aš jos neklausau, tai tik imitacija, tipo šūdžiai, palikite mane ramybėje, sutrumpintai tai turi skambėti PMR, todėl jis atideda aiškinimąsi integracijos tema kitam kartui ir užsiima savo merginomis, kurių vienai gal nusišypsos laimė kažkada nutempti jį prie altoriaus. O gal ir nepasiseks, bet kol kas nei viena to nežino ir nepraranda vilties. Sumautas gyvenimas. Tikrai žinau, kad jei kada ir vesiu, tai tikrai nė vienos iš šitų klasės pabaisų, kurios gal ir gana simpatiškos, tačiau visą likusį gyvenimą turės galvoje Štefaną, kai prisiekinės vyrui meilę ir ištikimybę. Kammantoreikia?

Rostokas. Paprasčių paprasčiausias miestukas, reikšmingas šiuo atveju tik tuo, kad mes įlipame į laivą, kuris teikėsi atplaukti į šitą skylę. Laivas ne Titanikas, aišku, bet ir ne garlaiviūkštis, plaukiojantis po Elbę, žodžiu, mane tenkina. Pirmiausia visi išskirstomi po kajutes, Štefanas griebia už rankos mane, ir man nereikia pačiam skelbtis, su kuo norėčiau gyventi. Nors tiesą sakant, jei vyktų visuotinė apklausa, grafoje pageidaujamas partneris nerašyčiau nieko.
Bet kajutė dvivietė, mūsų lovos viena priešais kitą prie durų, toliau į priekį einant stalas, iliuminatorius už jo, viename šone sieninė spinta, kitame kušetė ir šaldytuvas. Perspektyva gulėti šalia tik per taką mane baugina, todėl iškart perspėju, kad greičiausiai knarksiu ir gadinsiu orą. Mano nuostabai Štefanas atsako: aš irgi. Kartais tas Majeris turi gerą humoro jausmą.

Diena baigiasi visai neaiškiai, nes atsiranda reikalas išlandžioti laivą, kur tik įmanoma patekti. Tokių pasirinkimų dar neteko regėti: galime prasmegti kino arba treniruoklių salėje, pralošti visus pinigus kazino, nesugebu paslėpti susižavėjimo ir tai kažkiek mane žudo, bet gelbsti Jurgenas, kuris tempia į kažkurį barą, ir štai mes jau užsisakome martinio, po to atsiduriame kitoje erdvėje ir pliekiame pulą, kurio nemoku žaisti, Štefanas su Jurgenu ir dar dvi klasiokės, iš kažkur išdygusios, draugiškai šaiposi iš manęs, aš visai neužsigaunu, man gera ir lengva, įprastinė depresija dingusi, įjungiu durnių ir linksminu visą barą, užsakinėju visiems alaus, Štefanas kaip tikras draugas atšaukia užsakymą, mes neriame į kitą salę, ten tas pats, tik matau staiga save šokantį su nepažįstama mergina arba gal moterimi, Štefanas vėl išsiveda kažkur ir daugiau jau nieko nebeprisimenu.

Kitą rytą prabundu sumuštas, suprask, ne per nuostabiausios būsenos, tikriau būtų sakyti, kur aš papuoliau? Prireikė kelių mėnesių, kol prisiminiau, kur besąs. Tualeto ieškojau dar beveik tiek pat, žodžiu, prisiekiau daugiau niekada. Supratau savo tėvo porinimus apie klastingą alkoholio vartojimo perspektyvą, niekada nežinai, kaip ir kada viskas baigsis.
Per pusryčius pagaliau prisistatė mūsų gidė, kuri pranešė neįtikėtiną žinią, kad mes jau kelios valandos stovime Stokholme, tarsi kiti  irgi, kaip ir aš, būtų to nežinoję. Dėl manęs viskas aišku, aš net patikėčiau, kad mes stovime Mėnulyje, tokia buvo savijauta, vieta nesvarbu, svarbiausias buvo laikas, kurie metai, koks mėnuo, nenorėjau suvokti, kad iš gyvenimo iškrito pakankamai žymus laiko tarpas. Visgi sugebėjau paklausti gidės, kai ji pristatė maršrutą, kodėl aplenkiame savo apsilankymu Lietuvą? Na matot, sako ji, Lietuva labai atsilikusi šalis, kartu su rumunais ir bulgarais velkasi paskutinėje vietoje Europoje, jūs norite susipažinti su čigonais? be sostinės ten beveik nėra ką žiūrėti, o sostinė, deja, už kelių šimtų kilometrų nuo jūros, todėl pasirinkome paskutiniam sustojimui Gdanską, kuris, be to, dar ir yra buvęs prūsų miestas, turėjęs kitą vardą - Dancigas, šalia jo puikus Sopoto kurortas, tad, galvoju, kelionių organizatoriai tinkamai parinko punktus.
Norėjau, aišku, paprieštarauti, senelė pasakojo man visai ką kita, bet bijojau čia pat vietoje apsivemti ir būti ne taip suprastas, todėl prieštaravimai gulė į nepanaudotų galimybių stalčių.

Mano mama, labai patenkinta dabartine pavarde, ji supažindino mane su garsiu pianistu vardu Ričardas, aišku, neakivaizdžiai ir, aišku, jo pavardė taip pat Claidermanas, kartais klauso jo kompakto, nesuprantu, ką ji randa tame garsaus, atvirkščiai, sakyčiau jis skambina pakankamai tyliai ir lyriškai, gali numirti iš nuobodumo. Jos mergautinė pavardė rusiška, Rostova, vardas Jelizaveta, Jelizaveta Rostova, tad maskuodama savo rusiškumą visada prisistato esanti Liza, Liza Klaiderman, retais atvejais vadina save Elžbieta, bet jos tartis ir nesugebėjimas išmokti kalbą vis tiek ją išduoda, todėl stengiasi kuo mažiau kalbėti prie aplinkinių, užtai atsigriebia dainuodama, dainuoja ji tikrai puikiai, būtent su choru apsilankė kartą Kazachstane ir buvo sumedžiota mano tėtušio, choras prarado tada vieną narį. Sutinku su ja – pavardė Klaidermanas tikrai nėra tokia dažna, kaip pavyzdžiui Majeris arba Šumacheris. Tik, kaip teigia senelė,  turi savyje klaidos aurą, kuri nuvedė jos sūnų klaidingu keliu tiek linksminantis, tai yra be saiko vartojant alkoholį, tiek renkantis žmoną, jau geriau jis būtų vedęs lietuvę, nes lietuvių Kazachijoje buvo, jos teigimu, apsčiai. Kažkodėl ji niekada nepamėgo mano mamos.
Klaidermaną paminėjau dėl to, kad (koks sutapimas!) jis kaip tik netrukus turėjo koncertuoti Stokholme ir plakatai su jo besišypsančia marmūze (baisus senis!) persekiojo mus kiekvienoje gatvėje. Aišku, niekas  nepraleido progos ta proga pasišaipyti: įsivaizduokite, mūsų Klaidermanas čia koncertuos; tai va kodėl tu leidaisi į šią kelionę; koncertinis turas, o mes jo palaikymo komanda ir taip toliau.

Galbūt dėl to šaipymosi arba dėl dar kokių nors man nežinomų priežasčių senamiesčio gatvelėse aš pasiploviau nuo visų, tik nuo Štefano pabėgti nepavyko, jis buvo stačiai įsikibęs į mane, tad bėgdamas nuo publikos, turėjau kartu su savimi tempti dar ir nekenčiamą rugiaspalvę natūralaus dydžio lėlę, kuri svėrė, tarp kitko, gerokai daugiau nei aš pats – mudviejų ūgis maždaug toks pats 184, tik aš sveriu vos 65, o Majeris turbūt visus 80. Nežinau, kur jis pasikrovė tiek masės. Aišku, nenoriu pasakyti, kad jis priaugęs ir panašiai, anaiptol, jis prisižiūrintis ir mėgstantis raumeningus kūnus, apie ką aš pats net nesistengiu galvoti, kammantoreikia. Apskritai, galvoju, o kas mane išvis domina? Turbūt niekas, toks jau nestandartas esu.

Na gerai, atsiduriame kažkokiu būdu prie karališkųjų rūmų. Ir čia prieš mus išdygsta tas pats Jurgenas, nuo kurio, buvau įsitikinęs, tikrai pasiplovėm. Pasirodo Stokholmas ne toks jau didelis miestas, jeigu net Jurgenas sugeba mus atrasti, arba jis įkišo kuriam iš mūsų magneto gabalą ar kokį kitą prietaisą, kurio pagalba sekliai atseka savo aukas. Iš jo kada nors išeis neblogas komisaras, aišku, jeigu anksčiau kas nors nenudės, jis prašyte to prašosi.
Bet kol kas patenkame kaip tik į postų perdavimo ceremoniją. Aplink visus karališkuosius rūmus ir jų didžiuliame kieme daug postų su žmogaus dydžio būdele. Būdelėje gali nebent pasislėpti nuo lietaus, nei atsisėsti, nei tuo labiau prigulti arba priglausti netikėtą svečią, tarkim, buvusią klasės draugę, nepavyks, vienutė – tuo viskas pasakyta.

Taigi, prie sargybos posto artėja pamaina: trys kareiviai, pirmas vyresnysis, iš paskos tipena, tiksliau, žygiuoja du menkesni. Priartėja prie posto, vyresnysis kažką surėkia, vienas iš menkesniųjų nužygiuoja prie poste esančio irgi menkesnio. Abu stovi veidu į veidą labai arti. Vienas kitam kažką sako. Po to, matau, nes stoviu iš šono, kiti to nemato kurie už nugaros, kaip tas postinis perduoda kažką naujai atėjusiam. Tas užsikiša už diržo. Tai paprasčiausia racija. Atbudėjęs kariškai nueina prie jo laukiančių kitų dviejų ir visi paradiškai nueina kažkur po velnių. Likęs poste mato, kad aš mačiau, kokį nereikšmingą beprasmišką dalyką jis gavo, ne vėliavą, ne kardą, ne galų gale kuoką, o paprasčiausią raciją, ir net parausta iš gėdos, suprasdamas, kad dabar ši slapta neva misija iškils į viešumą (o taip ir bus, mintyse sakau jam) ir mokesčių mokėtojai gal net pareikalaus pasiaiškinti, kodėl taip tuščiai svaidomi jų pinigai. Tik pagalvokit, kad perduoti pusės kilometro spinduliu veikiančią raciją reikia sukelti kone visa Švedijos kariuomenę ant kojų.

Aišku, viskas atrodo įspūdingai, bet kartu kažko labai juokinga.
Mes juokiamės ir dingstame artimiausiame bare, į kurį, aišku, įsitempia Jurgenas. Suprantu, kad nieko daugiau esminio taip ir nepamatysiu. Nors ne, kažką vis tik pamatau: tai kažkoks prekybos centras, kuriame paragintas Stefano pasikeičiu aprangą, aptempti džinsai, kurių apskritai negaliu pakęsti, bet šįkart nusileidžiu, ir kažkokie šūdini kedai, bet draugai sako, kad tai cool. Žinau, kad namie viską išmesiu. Toliau vyksta pirkinių aplaistymas taip pat ir tiesiogine prasme, nes jau nebesugebu tiksliai nusitaikyti į burną. Gyvenimas yra varginantis reikalas, pripažįstu sau ir užmiegu. Keltas tuo tarpu svaigina mus į Helsinkį.
 
Helsinkį turiu praleisti, jame net neišlipau iš laivo. Buvau blogai nusiteikęs, švelniai išsireiškus.
Talinas taip, Talinas man patiko, pirma, todėl kad buvau vienas, iš pradžių pasakiau, kad niekur neisiu, kaip ir Helsinkyje, ir Stefanas tuo patikėjo, paskui vistik išėjau ir nenusivyliau;
antra, todėl kad visai negėriau ir negerti man patiko daug labiau nei gerti, todėl mintyse susisolidarizavau su tėvu ir visais negeriančiais alkoholikais, Dieve padėk. Šiaip žinoma, Talinas toks pats miesteliūkštis kaip ir visi kiti, nepasakysiu, kad esu daug išmaišęs, tiksliau beveik niekur nesu buvęs, išskyrus Paryžių, Londoną ir, aišku, Berlyną, bet išnaršęs esu visą internetą ir miestai visur daugmaž panašūs – švarūs, blizga, katedros, rotušės, kanalai ir čerpiniai stogai, linksmi žmonės. Kas dar? Daugiau nieko. Ar verta dėl to kažkur bastytis? Net pasigailėjau, kad leidausi prikalbamas šiai avantiūrai.
 
Turiu, beje, paminėti šiaip nereikšmingą susitikimą su viena estuke, mes greitomis prasilenkėme kažkokioje senamiesčio gatvelėje ir abu kartu vienu metu atsigręžėme pažiūrėti pavymui, nieko nepaprasto, bet abu tai taip prajuokino, kad besijuokdami patraukėme link vienas kito. Susipažinome, aš nesupratau jos vardo ir nesiteiravau pasitikslinti, tiesiog pakviečiau ją suvalgyti ledų šalimais esančioje ledainėje. Ji paklausė, ar aš gėjus, aš atsakiau, kad nesuprantu, kodėl jai kilo tokia mintis, tada ji atsakė – dėl kelnių, paprastai tokius aptemptus džinsus mūvi pedikai. O taip, atsakiau, I am, ir abu vėl ilgai žvengėme. Mintyse prakeikiau Štefaną ir nutariau tuoj pat nusipirkti kitas kelnes, todėl netrukus leptelėjau kažką panašaus į dar susitiksim, turbūt tai buvo see you soon, ir išbėgau, ledai dar tik buvo pradėti. Įsivaizduoju, kaip ji nustebo, bet, kita vertus, iš arti ji man nelabai ir patiko, be to, velniškai gerai malė angliškai, aš net ne viską suprasdavau, tik linkčiojau pritariamai kaip koks asilas, tad kam man tokia protinga mergiotė, pagalvojau, ką aš su tokia veikčiau?
 
Aišku, aš jokiu būdu neteigiu, kad mano mama kvaila ir todėl jie puikiai sutaria su tėvu, bet be dainavimo kitų ypatingų gebėjimų nesu joje pastebėjęs, gal todėl ir pats nelabai trokštu glaustis prie kokios nors marijos kiuri.  
 
Kita diena Rygoje, tai visai kas kita, tai miestas, kuris priminė man Vokietiją (beje, ir įkūrė Rygą vokiečiai, teigia gidė, pirmiausiai pastatė katedrą, o paskui ir visa kita, vietiniai tik dalyvavo statybose kaip darbo jėga), tokie pat milžiniški per visą kvartalą pastatai, nežmoniškai didelės bažnycios, į kai kurias net užėjome, daugybė tiltų, kanalų ir panašiai, ta prasme daug vandens, daug restoranų, įdomių gatvių ir panašiai. Nustebino dažnai girdėta rusiška šneka, ne taip kaip Taline, galima sakyti, vokiškas miestas su rusiška diaspora, jau antrą kartą pavartoju šį žodį, nors nežinau, ką jis reiškia, bet kartais pagauna noras pasipuikuoti išmintimi, kurios, tiesą sakant, neturiu, visi mes ne be klaidų, o aš tai jau tikrai. Ryga priminė mane – pusiau vokietis, pusiau rusas. Ir dar daugiau.
 
Galiausiai vakare atsiduriame 26-tame aukšte esančiame Sky line bare Radisson viešbutyje, iš viršaus matau Brivibas ielą, visas miestas nutviekstas žiburių, nuotaika nuostabi, gėrimas kraujagyslėmis liejasi laisvai, man gera, aš juokiuosi, Stefanas irgi, kartais apkabina mane per pečius, aš jį juokais atstumiu, rūkomajame plėšiame kažką, ką jam pavyko gauti (jis taip sako), gerai, kad nėra Jurgeno, kažkur atsiliko, mes vėl sėdime ant minkštasuolio, gal net per arti vienas kito, bet aš jau nebekreipiu dėmesio, man lengva ir nepeprastai ramu.
 
 
Pisk orą, sakau aš jam. Nežinau, iš kur atsirado ši frazė, tikriausiai dar nebuvau visai pabudęs ir alkoholis veikė smegenis, todėl, matyt, ekspromtu ir gimė toks dviejų žodžių junginys, bet jis man iškart patiko, tad pakartojau – pisk orą, girdi? Pisk orą, norėjau kartoti ir kartoti, ateityje, galvoju, ji taps labai populiari bendraamžių tarpe, gal net reikėtų šią frazę užpatentuoti, kai grįšiu namo, juk laive vargu ar yra patentų biuras, nors šiaip viso kito čia apstu, bet Štefanas tuo tarpu lėtai pakyla nuo grindų, aš nutrenkiau jį atgalia ranka, apsirengia, tik dabar pastebiu, kad jis buvo nuogas (o siaube!), ir išeina iš kajutės.
 
Nepamenu, kaip grįžome iš Rygos į laivą, nepamenu nieko, tik svetimo kūno prisilietimas mane absoliučiai išbudino, savisauga ir alergija visoms būtybėms, kurios liečia mane (gal tik katės galėtų tikėtis mano prielankumo, kažkada  senelė turėjo katę ir aš norėdavau, kad ji dažniau glaustinėtųsi prie manęs, bet ji buvo taupi glamonių, kai tuo tarpu  su senelė veik nesiskirdavo), nepamenu kažkokių ypatingų prisilietimų net iš savo motinos, nebent kai kada pakedena plaukus, todėl savaime suprantamas buvo akibrokštas, kai staiga visas kūnas, milžiniškas mėsos kalnas užgriūva tave, nelieka nieko kito tik šaukti pisk orą iš čia, girdi, pisk orą.
 
Deja, mes Gdanske, tiksliau Dancige, nenoriu paklusti šūdlenkiams ir atiduoti jiems prūsiško miesto (o, aš, be to, dar ir prūsas!), sakau deja, nes čia mano kelionė ir baigiasi. Arba tiksliau Štefano. Nuotaika supista, ne tik mano, gal tik Jurgenas kaip įprasta žvalus ir kupinas naujų pasiūlymų, nors, po teisybei, jie visai nėra nauji, greičiau visada tokie patys – kaip prisišnioti kažko svaiginančio. Aš galvoju, jam kažkas nepatinka šioje realybėje, jei jis dažniausiai stengiasi nuo jos pabėgti. Kaip bebūtų, mums niekas nesiūlo jokių ekskursijų, turbūt suprato, kad tai tuščias reikalas, ne ta publika susirinko, tik nurodo lengviausią būdą patekti į Sopotą, kurortą, esantį šalia, ir mes užsipirkę lenkiškos degtinės (Vodka Wyborowa) išsipleikiame ant balto smėlio. Su Štefanu dar nepersimetėme nei žodžiu, taip lyg nematytume vienas kito, Jurgenas nesupranta, bet ir neklausinėja, jam svarbiausia, kad yra lašų ir yra su kuo jais dalintis, visa kita, kaip jis sako, praeis, alkoholis viską nuplauna. Jo žodžiai, jo išmintis. Mergiotės irgi netoliese, stebi kaip mes po truputį girtėjame.
 
O tada aš atsijungiu, lūžtu, ta prasme. Negaliu taip dažnai gerti, aš absoliučiai nepatvarus. Lūžtu betgi su nepagerėjusia nuotaika, nuotaika ta pati – šlykšti, bet atsijungus viskas ištirpsta, aplinkiniai, jausmai ir prisiminimai. Nežinau, kiek buvau trūkęs, gal valandą ar pusantros, bet Štefano jau nebuvo. Turbūt ir pažadino mane kažkoks sujudimas, šurmulys, pakėliau galvą, visi kažkur lekia, prie jūros, Jurgeno irgi nėra. Dar nieko bloga nejausdamas nusvirduliuoju iš paskos, galvoju, gal būtų ne pro šalį atsigaivinti, juk kai atėjome, tik gėrėme, į jūrą net nežvilgtelėjome. Ant kranto būrys žmonių, gelbėtojai stumia visus tolyn, prie vandens guli Štefanas, iškart pažinau, kviečių spalvos plaukai, dviese atlieka jam dirbtinį kvėpavimą: gelbėtojai – mergina ir vaikinas. Prie manęs Jurgenas. Kažką lemena, nieko nesuprantu, dvi klasiokės garsiai verkia, frau Freiesleben bando kažką iškvosti iš kitų, bet prie mūsų kol kas neina. Aš blaivus lyg niekada nebūčiau gėręs, pirma mintis – betgi aš jo neskandinau, taip, norėjau, bet neskandinau, tai ne aš. Dabar jau girdžiu Jurgeną: sakiau neik, palauk Klaido, kartu eisim, tu girdi, ką aš tau sakau? bet jis, ne, aš noriu dabar, na ir užsipisk, galvoju, paskui atsijungiau, o tada girdžiu per garsiakalbį kažkoks asilas lenkiškai kažką šaukia.
 
Nesuprantu, kodėl aš negirdėjau. Noriu nustumti Jurgeną ir visus, kurie neprileidžia prie Štefano, ir pulti jam krūtinės ir tokiu būdu įkvėpti jam gyvybę, noriu sušukti, aš tau atleidau, kvaily, aš visai nepykstu, gal nuo to jis prabustų, dar pasipurtau, netikėdamas, kad viskas prieš akis yra tiesa, bet vaizdas nesikeičia, lieka tas pats, gelbėtojai jau nebe taip energingai jį masažuoja, galiausiai liaunasi, purto galvas ir prisideda prie kitų, kurie stumia žmones tolyn nuo jūros, tolyn nuo Štefano, o aš vis toks pats bailus ir sumišęs, beveik apsižliumbęs, juk tai mano geriausias draugas, kurį turėjau paskandinti, bet paskendo jis pats, gal net tyčia nusiskandino, kad atkeršytų man – turėk bėdą už savo klaidas, – nors pačiam nusiskandinti jam nebūtų pavykę, jis puikiai plaukė, tai ne aš, bet alkoholis ir bangos padarė darbą už mane, tik aš to neprašiau, iš kur jos galėjo žinoti, kas tarp mūsų vyksta, kodėl visą laiką kažkas kitas įsikiša ir padaro viską sušiktai, atbulai ir aš jau nebesupratau savo minčių, lydėjau žvilgsniu Štefaną į greitosios pagalbos automobilį ir keikiau, keikiau save, ir savo tėvus, ir visą pasaulį už šitą ir visas kitas padarytas  ir dar tik padarysimas kada nors klaidas.
 
Močiutė buvo teisi – nereikėjo man atsirasti, Andrius Klaida.