Smėlio tekančio pro lygumą laukais
garsai pavargę prieš naktinį miegą
stumdosi prie lovų išrikiuotų
vėjo glostomi, sapnų apklostomi.
Išskamba po vieną atsiskaito dienai
leidžiančiai trumpam priglobti
juos tuštėjančiam mėnuliui
pakerėti, dangumi kalbėti
pasakas naujas sukurti
skambant juokui savimi užburti.
O rytas pasitiks garsus atgijusius
paaugusius gal dar viena nata,
kurią jie išdainuos
kvėpuodami vandens laukuos,
nes muzikai gyvybė
padeda tikėti dar neatrastais dievais,
kurie sugulę pakelėj dulkėti
laukia kas pro šalį praeis.
Malda vakarė sukurta garsų
skambiausia dar tyram
žvaigždžių neliečiamam
danguj pražysta.
Liejasi be žodžių
teka jau ne sielom
o apnuogintom ne tik žmonių širdim.
Pasauliui kantriai dovanoja
dar negarbintą altorių,
kuriam sutilps jausmai ir pažadai.
Muzika kaskart išsaugos
sielos tavo griūvančią tvirtovę,
netartos kalbos laukinį grožį
tikintį jog gimė geresniais laikais.