Ar surasim, kur dėti save
Toj berimstančioj laiko slinkty,
Kai prasmės atsisako sistemos, struktūros, rodyklės?
Būk atokiai, 
Suprasiu, kad gero linki,
Lai įvyks tai vėliau, kas gyviesiems privalo įvykti.
Pašalvenęs saulėtekis kupa
Aistringais paukštukų jausmais,
O glamonės gandrų viršum kiemo lizde kleketuoja.
Tu nesi kanarėlė ankštokam narvely namų,
Net tada, atsargumas kai pančioja mintį ir kojas.
Juk pavasaris švinta.
Ar jo poplūdį kas sulaikys?
Viskas kinta ir bus ta diena, 
Kai be valios praplyš glėbio kiautas.
Nepaliauk tik žiūrėt į pasaulį pro nustebusio vaiko akis
Ir net tai, kas nevyksta,
Kantrybe, malda prisišauksim.