Manyje miršta medžiai ir voverės pažeme laigo,
Šimtas metų tylos, kai nutyla vienatvė prieš audrą,
Manyje krenta rasos ir mėlynos vasaros baigias,
Toj tyloj pajuntu, kaip laukimas atšimpa ir skauda.

Manyje gimsta ašaros, ašaros mano laukimo,
Nesapnuok savimi, juk tu šitai man vakar žadėjai,
Ir tas vakaras šuniui nutilus, užmigus užkimo
Ir pakilo purslais debesyse vien vakaro vėjas.

Manyje šaukia audros, tikiuosi jos atsaką žino,
Vienas žodis kimus vien iš aklojo nebylio lūpų,
Pasakyk tu dar syk, kas mane ir tave atpažino,
Tiktai šiandien tos pamotės įsčiose kūdikius supa.

Manyje bala sodai ir obelys nuotakos žydi,
Švelnios rankos ten žiedus lyg antkapių samanas glosto,
Ten pakyla gandrai ir pamoja prieš lemiamą skrydį,
O laivai ten išplaukia naktin vien iš savojo uosto.