Neširskit, nekantrieji,
Kad plaukiu kol kas paviršium,
Neišdalinus duonos ir nesusirinkus man skirtųjų akmenų.
Galbūt jus nuviliu,
Kad murdoma nei aš skęstu, nei mirštu,
Anei keiksnoju milą nesudėvimą
Išvargstamų dienų.
Kodėl?
Todėl gyvenimo geismu kad kliedi kraujas,
Nemeilės ižas tirpsta, paliestas veržlių jausmų sulos
Ir jūsų nuodas veikti nė pakenkt nespėjęs liaujas – 
Lig šiol supuosi įsistvėrusi esybei teikiančios jėgų šakos.
Girdžiu, kaip vėjas ūžauja.
Jo gūsis kažkuris, tikriausiai, bus lemtingas – 
Artėja finišas
Ir Letos gelmės atsivers.
Aš abejoju, ar tada jūs būsite bent kiek labiau laimingi.
Jūs pasigesite už jus maldas kuždėjusios sesers.