Laukan sunkiai išvilkau kojas. Tarsi jos būtų švininės. Žingsniavau ir kaukšėjau laiptais savo medinėmis kolonomis kaip koks prakeiktas begemotas. Tą akimirką buvo sunku.
Galiausiai, įkvėpęs pirmą pogrynio oro dvelktelėjimą, supratau - reikia nešt iš čia savo kaulus. Nedelsiant. Ir kuo toliau – tuo geriau. Įlipau į po minutėlės atskriejusį troleibusą ir susmukau ant svetingos sėdynės pačiame jo gale. Pasistačiau visų jaukiausią apykaklę, užmerkiau akis – manęs čia nėra.
Riedėjo senas kledaras, o aš lingavau jame it kietai miegantis, odekolonu prasmiręs žmogysta užpernykščiame kailyje. Bėgo sekundės... Nors šįkart jos ir nebuvo tokios greitos kaip visada.
Giliai šiltoje kišenėje maigiau susuktą popieriaus skiautę. Sukau ir sukau ratus kiekvieno piršto panagėmis. O tarpdančius vis kamantinėjo įkyrumu ir taip jau garsėjantis bei paskausti spėjęs liežuvis. Tačiau aplinkiniams likau tik mieganti vieta, apytiksliai įvertinta „mažiau už nulį“.
Taip kaulus pergabenau per gerą trečdalį Miesto. Tačiau už nugaros tarsi prie troleibuso pririštos skardinės vis vilkosi patys šviežiausi prisiminimai. Dar užuodžiau tą kvapą.
Dar jaučiau giliai susmigusius pirštus...
Kadaise norėjau meilės. Namų, šeimos ir sentimentalios senatvės dviese. Bet vėliau atėjo įspūdžiai, patirtis ir laikas. Pabuvo. Suspardė svajones. Ir tada pasikvietė išmintį.
Sekančioje stotelėje senas troleibusas turėjo sukti maršrutą atgalios. Pats metas lipti. Taip ir padariau. Kojos jau žengė lengvėliau. Bet šleikštulys burnoje liko toks pats. Prieš pusvalandį aš išprievartavau trylikametę.