Dreba mūsų širdys, meldžiamės parpuolę,
Per pasaulį ritas netekčių banga,
Atpirkimo laikas tūkstančius skaičiuoja,
O mirtis kartoja, dar ne pabaiga.
 
Nebeliks  pasaulio – to, koksai jis buvo,
Atsivėrę žaizdos dar ilgai kraujuos,
Tam, kad mums atgimti, jie išėjo,
Nesuspėjome nei palydėt, nei apraudot.
 
Neišgirdom paskutinio jųjų žodžio,
Nei sūnystės, įpėdinystės paskatų,
Taip turėjo būti, taip reikėjo,
Kad pajusti svorį žmogiškų klaidų.
 
Klysti ir meluoti jau daugiau negalim
Nes rūstybės taurė liejas per kraštus,
Suskaičiuotas laikas ir sekundės dalys,
Kada gims gerumas, o piktumas žus.
 
Naujas bus pavasaris, kokio dar nebuvo,
Skleisis ir žydės vėl nauji žiedai,
Ir atgims žmogus ant gerumo rūmo,
Išgaruos, išnyks paskleisti nuodai.