Sukuosi užburtam rate.
Jau nepastebiu, kada 
rytas vakarą audžia.
O svajonės, kuriom gyvenu,
lyg mažoki bateliai,
be perstojo spaudžia.
Kojos sunkiai tipena
kasdienos numintu taku.
Rankos naktimis
vis pamaudžia...
Ryte aš klausiu savęs:
– Argi verta bėgt
šimtamyliu  žingsniu,
kai žinau, kokia ateitis
manęs laukia?..
Nusišypsau. Laiminga esu.
Ir pasveikinus rytą,
į gyvenimo ratą – šuoliu!