Nesulaikyt žydėjimo, nesulaikyt,
Tegul sau guli sausas medis.
Galbūt labai negreit, ne ryt ir ne poryt,
Kitus žydėt laikas pažadins.
 
Ateis dar metai, kai gražiai išbals
Pakilusios iš atžalėlių šakos,
Jose lakštingala maža skardens
Pavasarinio miško žalią sakmę.
 
Žiedai —
gyvos gamtos, šviesos šaukliai,
Užgimę po žiemos į saulę tiesias.
Prie jų nušvis žmogus ir būtinai
Laimę suras, jeigu ieškos jos dviese.
...............................................
Nesulaikyt žydėjimo, nesulaikyt,
Kaip pergalės gyvenimo prieš mirtį.
Tarsi kvietimo — dirbti, kurti ir statyt,
Savy turėti amžinumo viltį.