Iš to, ko nėra, ko nebuvo,
negali tuksėti į širdį,
vaduoki, žvaigždyne, mane,
bežvelgiantį naktį į tiesą.
Neimsiu ne savo
ir tavo,
pažinsiu ant rankų,
neliesdama gylio ir pločio,
aš tyliai išeisiu palietusi
lašą lietaus mažą.
Nes meilės man reikia tik kito,
kurs sapną kvėpuoja į kambarį mano,
žvaigždynus linguoja į veidą,
kad mintį pasiektų,
kad dainą įkvėptų.
Neimsiu tavęs, ko nėra,
ko nebuvo. Tik takas neplatus, man vienai
paliko nueiti kur noriu,
kur mato žvaigždynai mintis,
kur taškas gyvybės.
 
 ~~~
 
Laukiu – myliu iš akių,
kurios taip guodžia,
kai suklupus pakely sunku.
Paglostyk tu jomis mane,
kai sieloj atlapojus meilę tylumoj šaukiu.

Laukia upėmis nubėgę ašarų pakalnės,
sustabdyki jų ridenimąsį ir nuvalyki lopšine.

Laukiu širdį atiduodančios dainos,
kuri balse kas dieną tavyje gyvena.

Ir daina į širdį, kaip į veną,
plaukia su kiekvienu aidu ir tyliu rimu...
Man trūksta šildančių akių,
o balso tembro – kaip lopšinės,
silueto ir plaukų.

Neliko nieko,
rankose prisimenu tik šviesą,
su kuria tave kasnakt tave meldžiu
Ar man išeis kada nugręžt
senus lapus pageltusius į šoną,
ar jau niekada tavim,
o tu manim nebūsi.
Jausmą seną gaivinu.
laukimas toks trapus – subliūkšta,
vos tik pramerkus į tave akis,
pasauli iliuzio.
 
Ir laikas stojo
ir čia biro tavimi alsa,
nors meilės kvėpti per anksti...

Stojo. Tėkmė mano,
žvilgsniu metydama garsus.

Stojo. Pėdomis pakvipus takuose,
ranka pasiekti prašanti,
tavimi palyti – palytėti,

Žemuma tampi, gailu...
Bijau nelikti čia.
Ten norėjau likt
kaip auga, žolei kalantis, daigai gyvybės,
gėlėmis prabilusių šį rytą meilės vasaros.


~~~

Aš neturėjau tavęs, kai krito rudenio meilė ant veido
ir einant lapuotais takais, sningant mintims vėjo papūstais iš ten...
Ir tada neturėjau, kai laukė likimas ištiesęs rankas motinos gėrio,
gal turėsiu tikėjau, kai maldą dainuosiu į Dievą akis kėlęs, bet neturėjau.

Ir štai tyla lauko priešais,
akis pamenu ašarų kalnais sėtas.
Ir švieson mintą grožį takų mano kojos pajuto,
kai saulė nuleido tave man ant veido –
juoko gėla krito į širdį ir ant lūpų pakilo juoko upelis.