Naktis. Fontane skęsta pilnatis.
Jos gelbėt niekas nesiruošia.
Tylu, gūdu, tik vartai atverti
Į ten, kur vandenys nuošia.                                       
 
Šešėlių gaujos! Kaip šiurpu aplink! –                                            
Kardai ir ietys, kuokos, skydai,
Vorai iš medžių kilpom įkandin,                                          
Jei tik suklydai ar paklydai.
 
Tokia šešėlių būstinėj tvarka,
Net noris stipriai susigūžti.
O žiburiai, danguj aukštai slenką,   
Suraizgę tarsi narvą gūžtą.
 
Tik retas medis stovi lyg karys,
Mosuoja lapais tarsi gintųs,
Ir laukia jis, kada gaidys pragys
Pajutęs rytą... Toliuos švinta.