Pasaulis yra pavojuje. Apie tai visi sužino, išvydę paslaptingąją rožę. Muilelis privalo išgelbėti pasaulį. Neišvengiamai turi ateiti ta diena, kada visi patampa balti kaip Marijos dangaus rūbas. Turi baigtis raudonos ugnies spjūvio pavidalo neapykanta. Nuo tada, kada mergaitė pajunta, jog gležnumas, muilelio šviesa virsdamas, pasaulį išgelbės, žmogus teneliūdi. Vaikelis tai išgirdęs turėtų naują akių šviesą išvysti, kaip viltį daugiau gerumo šiam pasauly pamatyti. Ir kiekvieną dieną, jau nuo tada, kada susirūpinta pasaulio šviesa, mokytoja, atsistojusi prieš klasę ir šypsodamasi balto muilelio šypsena, pamokslauja,: „Atsiduokim muileliui kaip riedučiams vasarom atsiduodam, takučiu skriedami, begaliniai susirūpinę savo per dideliu džiaugsmu, atlapoję širdis, į padangę žvelgdami“.

               Snieguolė sugalvojo išmuiluoti visą pasaulį ir būti senelio šalčio gerąja fėja. Snieguolė užlipo kopėčiom į dangų ir debesų lovytėj atsigulus traukia ir kad traukė iš širdelės blizgančią rožinę spalvą.. Rožiniai širdis nusidažo kiekvieno balto lengvumo jausmu palietus.  Tyrumo spalva, pasauly suprantama kaip prabangiausia šviesa, paliečia ir vargšą ir minkšto blizgučio žėrėjimo pasodina į širdį kaip patalėlį grožiui gėlių sutilpti.           
                         
                          Senelis šaltis panašus į palmę. Jis mėgsta atogražų šalis, iš kur atskrido į pasaulį visa, kas šilčiausia ir gražiausia. Šiltos jo tėviškos rankos nori plačiai apkabinti kiekvieną. Ir širdis groja nuolat „Metų ilgiausių“.Skaistaus miego karalius iš aukštai gražiai stebi mažumą Žemės margyno. Nors žemėje visi gydomi muileliu, bet pasitaiko ir nešvarių spalvų. Skaisčiai įraudusių skruostų senelis šaltis – Dievas, užmerkęs akis, kur tik nori, ten atsiranda. Dangaus žydryne rogėmis skriejantis pas vaikus senelis šaltis dovanoja: saldų miegą, iš kurio pabudus lieka kito  pasaulio skaistumas veide; žaismingą rytojų, kurio taip laukia nerami širdis; nedidelį pamokslą, rykšte pavirtusį, kuris meilę taip pat mena; tik labai retai – vaikiško per didelio smalsumo. Labiausiai žmonės laukia žaislų, kurie kaip rytojus spalvoti savo troškimų liepsna. Ta laisvė: mylėti ir džiaugtis, paliečia, kurie saldainių nemėto ant žemės kaip karalaitė perlų. Žaidimas su spalvomis tarp kurių ir juoda kartais atskiria gyvenimo ryškius tarpsnius, pavojingas. Pašokinėjimus ant lovos su pagalvėlėmis pukų kare yra kontrastas tarp tų,  kurie saldžiai miega. Rytojus dažnai nemąstant kaip negalintis prarast savo tikimybės, ateina. Gyvenimas upės tėkme, o ne ežero paviršiaus ramybėj, prabėga linksmu klegesiu ir tarsi užburtomis laimingojo akimis nematančiomis rūpesčio, prasmės,didesnio kasnio gyventi, būti laisve. Juk laisvė meilėj neišmatuojamoj leidžia paimti gyvenimą beribišku glėbiu, į kurį dar tilptų ir tilptų gyvenimo vaiskaus, ir tik nebūtų kaip aprėpti šitiek daug, nes laisvė šiam žmogui priklauso tik nuo Dievo.  Laisvė semia saujom gyvenimą ką tik gimusio vaiko šypseną veide išsaugojus lig mirties. To žmogaus tvirtuma pakelta Dievo delne gležnumą pasauliui atsiduoti sulaiko.Juk tai aukščiausioji neliečiamybė – dieviškoji mama, ne nuodėmės spalva pasidabinus, lyg muilelio šviesa pasauliui suspindus.
                          – Muilelių karas! – dažnai taria mylintys skaisčiaveides ryto gėles berniukai. Tačiau muilelis juk nieko negali nuskriausti. Kaip gi jis gali kariauti? Muileliu tampa švaroje tirpstanti šviesa, kaip rožė švelniai raudono romantinio vakaro paslaptis. Saldus miegas atmerkus akis pasaulin, savo sparnus išleidžia nebyliai. O berniukas padabina savo mintyse gražius karolius. Argi tai ne akordionu grojantis kaimelio princas: raudoną rožę skina ir dainuoja, nešantis kas rytą dovanų... Argi tai ne tas kuklus bernelis prie vartelių su gėle klausiantis: Paimk mane mama  už rankos ir veski ir veski į Šilą... Argi tai ne jaunuolis mėgstantis šventę kasdienoje atminti ir metų niekada lengvai nepragyventi. Ir kas šiam pasauly didesnio už gerumą? Tas kaimo berniukas netaps žymiausios mokslo knygos autorius, kurioje vien tik kurmiai rausias po dideles mintis, norinčias išsakyti paprastumą kaip sunkiai apskaičiuojamą perimetrą.  Gerumas yra muilelio pavadinimas. Mažume didumas būna, kai mergaitė švelniai ištiesia ranką berniukui klausiant: „Ar sutiktumėte pašokti su manimi?“ „Ir aš nieko daugiau nežinočiau už gerumą, jei netarptų pasauly mokslo didžio“.  Galvoja mergaitė, paduodama į delną ranką. Tik nedaug, truputį gležnasis gerumas serga liga „Širdutė“. Psichologinis šešėlis kaip žydra palatos siena šalčiu protą gaivina. Tačiau ta siena – tai žydras vandenynas virtęs pragaro liepsna užliejančia pavydu visa kas meluoja. Gal tik pavydas ir vertas šio to savo įnirtinga jausmo liepsna, kurią poetas jaus tik medžio lapo grožyje. Nėra nieko kas gali būt laisvas nuo tada, kada atsirado šis žodis negražus, visai kaip viešpatija.
                          Neviltis – tai silpna dūšios alsa, kuri atsikvėpti ramybėj  vis neleidžia. Kuomet psichiatras pasako, jog nėra vilties, bejėgis žmogus jaučia, kad Dievo nėra. Pykčio kupina širdis puola tą, kuris muilelio grožį skriaudžia. O mama duoda viltį visada, nors ir tūkstantąjį kartą supykusi. Kaip svarbu kiekvienam turėti tėvo tikėjimą bręstančiomis mažomis jėgomis įveikti gėlynų pievas, kaip bičių spiečių prie medaus, mažo balto muilina galvyte vaikštančio berniuko, kurio taip visi nori ragauti.
                          Jeigu ištikus nelaimei įsileidžia žmogus į savo namus, tai reiškia, jog jis yra geras. O ką daugiau žinoti apie tą, su kuriuo esi kartu, kai tau labai labai sunku. Štai ir pasibaigia didžio mokslo sparnai.