Kartą gyveno žmogus. Jis buvo nei senas, nei jaunas. Nebuvo jis nei turtuolis, nei ubagas...
Vieną dieną jis taip sau pradėjo mąstyti:
– Gyvenu aš neblogai: turiu ką valgyti, turiu kur gyventi, tik vis vien kažko trūksta. Ilgai jis galvojo ko jam trūksta ir pagaliau nusprendė:
– Man trūksta laimės, tik nežinau, kur ją rasti? Eisiu į pasaulį laimės ieškoti.
Ir jis išėjo. Ėjo jis nei ilgai, nei trumpai kol priėjo upę. Prisėdo pailsėti. Sėdi, žiūri į tekantį vandenį ir girdi, kažkas verkia. Apsidairė, ogi moteris su kūdikiu ant rankų sėdi ir graudžiai verkia. Prieina jis prie tos moters ir klausia:
– Kas nutiko, ko taip graudžiai raudi?
– Kaip aš neraudosiu jeigu negaliu įvykdyti savo pažado?
– Kokio pažado? – klausia žmogus.  
– Buvau pažadėjus Dievui nunešti savo kūdikį į miesto šventovę, kuri anava už upės stovi. Bet upė tokia srauni, kad vos tik įlipu, ji mane pargriauna ir pradedu skęsti.
Žmogus įlipo į upę, pastovėjo, žiūri, kad upė visai rami. Tada sako moteriai:
– Jeigu nori, aš galiu tau padėti pereiti upę. Kūdikį paimsiu ant rankų, o tu galėsi įsikibti man į parankę. Taip ir perbrisim kartu.
Moteris nusišluostė ašaras, nusišypsojo ir linktelėjo galvą. Žmogus paėmė kūdikį ant rankų, davė moteriai įsikibti į parankę ir brenda kartu. Tik pradėjo bristi, tuojau pat upės srovė sustiprėjo šimtą kartų ir pradėjo griauti žmogų į šoną. Šis išsigandęs jau buvo beatsisukąs atgal į krantą, bet sąžinė, kuri gyveno jo širdyje, neleido jam to padaryti ir jis žengė toliau. O tada jis žiūri, kad moteris duoda jam aukštus aulinius batus ir sako:
– Apsiauk!
Žmogus paklusniai apsiavė batus ir žiūri, upės srovė nustojo nešusi į šoną. Apsidžiaugė žmogus ir žygiuoja toliau per upę. Taip jie nubrido iki upės vidurio ir staiga upės bangelės virto didžiulėmis jūros bangomis, o kūdikis, besėdintis jam ant rankų, pasidarė sunkus kaip pati žemė. Išsigando žmogus ir vėl pradėjo galvoti, kad reikia mesti kūdikį į šoną ir gelbėtis pačiam. Bet ir vėl jam sąžinė šnibžda:
– Tu negali mesti kūdikio, jis mažutėlis ir silpnas, jei taip padarysi, jis paskęs.
Žmogus sukandęs dantis susitvardė ir iš paskutiniųjų jėgų žengia toliau. Ir tada jis pajaučia, kaip moteris apgaubia jį savo apsiaustu ir po kaklu užriša tris mazgus. Tik moteris apgaubė jį savo apsiaustu ir po kaklu užrišo tris mazgus, tuoj bangos nustojo, o kūdikis pasidarė lengvas lyg pūkelis. Apsidžiaugė žmogus ir toliau žygiuoja per upę. Taip žmogus nuėjo iki pat kito upės kranto ir jau, rodos, žengęs paskutinį žingsnį pasieks jį, bet staiga maktelėjo į didžiulę duobę, o pats pasidarė tarsi švininis. Jaučia žmogus kaip sminga gilyn, bet nepasiduoda – kapstosi iš paskutiniųjų. Ir kuo toliau, tuo labiau silpsta jo jėgos. Tada žmogui į galvą šauna mintis, o kad mano abi rankos dabar būtų laisvos, tai kaip mat išsikapstyčiau. Ir kuo toliau, tuo labiau norisi mesti kūdikį į šoną. Viena ranka maskatuoja, purslai tykšta ir per triukšmą jau visai nebegirdi sąžinės balso, kuris vis kartoja: nedaryk to, nedaryk! Bet staiga žmogus prisimena, kaip jo širdyje gyvenanti sąžinė anksčiau jam buvo gerai patarusi. Tada akimirkai, nustoja mosikuoti ranka ir įsiklausęs išgirsta jos balsą:
– Tik nepamesk kūdikio!
Tada žmogus nurimsta, atsipalaiduoja ir palengva pradeda grimzti gilyn. Tik staiga pajaučia, kad jo kojos atsiremia į šalia viena kitos susispietusių žuvų nugaras. Žuvys pakelia žmogų ir lengvai nuplukdo į krantą. Išlipa žmogus į krantą ir paduoda kūdikį moteriai, o ši nusilenkia jam ir padėkoja:
– Ačiū tau, žmogau! Nuo šiol būsi palaimintas ne tik tu pats, bet ir visas miestas, į kurį tu pernešei mano kūdikį!
Žmogus nusišypsojo ir tuo metu taip skaisčiai suspindo saulė, kad jis nori nenori turėjo užsimerkti. O kai jau atsimerkė, nieko aplinkui nebebuvo. Jis tik gūžtelėjo pečiais ir atsisėdo prie upės. O atsisėdęs pradėjo mąstyti, kur toliau jam keliauti ir laimės ieškoti. Bet kiek pamąstęs suprato, kad jau atrado laimę. Suprato, kad padėdamas tai moteriai jis buvo laimingas. Tada žmogus nusprendė nueiti ir padėkoti Dievui už tai, kad atrado laimę. Atsistojo, bet nežino, kur eiti. Žiūri, pro šalį eina miestelėnas, tai ir klausia jo:
– Gerbiamasis, kur yra šio miesto pagrindinė šventykla?
O anas jam sako:
– Ji visai netoli, eik tiesiai, tada pasuk į kairę, ten pamatysi didelį bokštą, už to bokšto bus didžiulis baltas pastatas, ant jo stogo stovi trys skulptūros, o vidurinė laiko auksinį kryžių, ten ir bus pagrindinė miesto šventykla.
Žmogus padėkojo miestelėnui ir buvo benueinąs, tačiau šis sustabdė jį savo klausimu:
– O iš kur tamsta būsi? Greičiausiai esi ne vietinis, nes pas mus tokių aukštų nebūna!
– Ką tu, – atsiliepė žmogus, – aš juk nei aukštas, nei žemas, nei storas, nei plonas.
– Na jau na, pažiūrėk į langą, – atsakė anas.
Tada žmogus žvilgtelėjo į langą. Ir iš tiesų – stebuklai, jis trim galvom aukštesnis negu pats anksčiau buvo! Nusistebėjo žmogus, nusilenkė miestelėnui ir nuėjo į šventyklą. O čia žmogus eina ir dairosi – viskas taip puošnu, gražu. Tik staiga žmogus mato Dievo motinos su kūdikiu ant rankų paveikslą. O ant jos pečių apsiaustas su trigubu mazgu. Suprato tada jis, kad ne ką kitą, o patį Dievo sūnų ant rankų nešė per upę. Žmogus atsiklaupė ant kelių ir pagarbino Dievo sūnų. Staiga girdi, kaip Dievo motina jam sako:
– Žinojau, kad ateisi.
Žmogus labai nusistebėjo:
– Balso negirdžiu, bet žinau ką man sako!
– Tai Šventoji Dvasia gyvenanti tavo širdyje leidžia suprasti ką aš tau sakau... Na tai ko atėjai čia ir ko norėjai paklausti?
– Atėjau čia į šventyklą padėkoti Dievui, už tai, kad radau laimę ir už tai, kad supratau, kaip visada galiu ją rasti. Supratau, kad laimingas galiu būti tik tada, kai kitiems padedu.
– Gerai supratai, – sako Dievo motina. – Bet turi suprasti dar vieną dalyką: turi ne tik kitiems padėti, bet ir jiems leisti tau padėti, kad jie taip pat galėtų būti laimingi.
– Ačiū už patarimą... Dar norėjau paklausti: kodėl, kai aš bridau per upę, ji taip keistai elgėsi?
– Kiekvienas geras darbas yra pagirtinas, bet taip pat kiekvienas geras darbas gauna savo išbandymą. Upė yra lyg pasaulis, kuris yra abejingas, kai tu ką nors šiaip sau veiki, bet jei tik nori padaryti kam nors gerą darbą, ji tuoj pat sukyla prieš tave ir bando pargriauti. Todėl kai kam nors darai gerą darbą, įdėmiai klausykis savo širdyje gyvenančios sąžinės. Jei tik tu ją sugebėsi išgirsti, Dievas tau visada ateis į pagalbą, bet jeigu bandysi viską padaryti vadovaudamasis tik savo protu, tai pasaulis – ta upės srovė, tave parvers kiek besipriešintum.
– O ar visada širdyje esantis sąžinės balsas teisingai pataria? Ir jei taip, tai pagal ką jis nusprendžia kas yra teisinga, o kas ne? – paklausė žmogus.
– Taip, pataria visada teisingai, tik ne visada gali atskirti, ar tai jis kalba ar ne. Kai nori išgirsti savo sąžinės balsą turi pats labai nutilti, nes jis šnabžda labai tyliai. Ir nusprendžia, kas yra teisinga, o kas ne pagal tavo intenciją. Kitaip tariant, nusprendžia pagal tai ar tu darai gerą darbą tik dėl to, kad nori pasirodyti esąs geras, ar iš tiesų nori kažkam padėti.
Žmogus padėkojo Dievo motinai už išmintingus žodžius ir apsisukęs patraukė atgal prie upės. Čia jis pasidirbo medinę valtį ir kiekvieną keleivį, norintį patekti į kitą upės krantą, perkeldavo per ją. Tai jis darydavo nemokamai, bet jeigu keleivis norėdavo jam už tai atsilyginti, jis leisdavo jam tai padaryti, kad ir anas galėtų pasijusti laimingas. Laikui bėgant miestelėnai labai pamilo tą išmintingą keltininką ir kai jis jau buvo iškeliavęs į Dangų, jo garbei pastatė paminklą.
 
Jeigu ir tu nori pamatyti tą paminklą, susirask tame mieste Šv. Mikalojaus bažnyčią ir apėjęs aplink atrasi jį.