Koksai dangus ir debesys balti,
Matai, – bet negali paliesti.
Šiandien, kaip niekad aiškiai supranti,
Kaip viskas gali virst į naktį.

Ir ne todėl, kad saulė netekės –
Tekės, kas rytą dar kaitresnė.
Tačiau laikysis už kraštų širdies
Rankytės liūdesio ir mintys apie prasmę...

Kad nepaklusnūs mes vaikai
Savosios Žemės ir Kūrėjo.
Akli, apkurtę, per ilgai
Ne taip gyvenom ir mylėjom.

Ir, kad valdovai per menki
Prieš nesuvaldomą stichiją.
Galėjom būt labai arti,
Tačiau staiga – viens kito bijom…

Gal ši diena – save sijot,
Kažką praradus, rasti naujo.

Nors rankos negaliu paduot,
Galiu ištiesti meilę saujoj...