Pavaikščiosiu medžių viršūnėmis.
Oriai, nelyginant vėjas.
Naktis užbūrė, pribūrė, gudriai įkalbėjo
saulėlydžiais rausti mano aistras,
nekaltai užgimusias.
Raudodami lietūs
paleidžia debesis sunykt ligi nulio.
Pavaikščiosiu, subrendusi vėtrose,
linguojančių medžių viršūnėmis.
Oriai, nebodama apytikrio
pirminių moters geismų prisilietimo.
Lengvu pienės pūku
už horizonto linijos blaškosi aistros,
atstumtos, be kaltės užgimusios.
2020
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-03-11 10:16:05
Iki ašarų jaudinantis , romantiškas kūrinys.
Svarbiausia gyvenime yra svajonės. Jos padeda gyventi.