Pasakyk, ar tikrai nebijai
Juodo senvagės dumblo,
Kuris paryčiais sapnuose teliuškuoja,
Kai po kojomis čeža ne lapai nukritę, bet mirę drugiai
Ir, kai keliui suplyšus, visais šviesuliais abejoji?
Sutrikai, nes būtis vieną rytą neskyrė jokių pareigų
Ir tau guolyje leido tįsot it ligoniui per dieną.
Ar esi, ar nesi?
Pasidarė visiems nesvarbu,
Nes eini per vienodas dienas
Kaip per šviežią rugpjūčio ražieną.
Narčiai drumsčias pavasario dangūs.
Rasoji tarytum nujausdamas lietų akmuo,
Apsivilkt nesumojęs žaliais samanojimo rūbais,
Nes jau laiko nėra kraujo poplūdžius vėl pakartot,
Nes tu – senvagės dumblas,
Kuris ne pagirdo, bet žudo.
Jau ir Dievo, tikriausiai šaukies,
Nes šalia nebėra mylimų – 
Jie nugrimzdo išbrinkę nuo tavo glamonių it sieliai.
Nespurdėk ir nerėk.
Net ir melstis turbūt per vėlu.

Neša tirpsmo vanduo susirinkęs nuo kelio drugius,
Tik akmens ta versmė nepakėlė.