Sula, giesmė

Virš gyvojo vandens almėjimo
Vis įvairesnis paukščių ulbesys
Aistringais šūksniais plėšo ūkanas į skiautes.
Klausaus – 
Pavasari, ar tu many esi?
Ar būtą nuovargį sulos gaiva nuplausi?
Krankliai – kviesliai su smokingais juodais
Virš miško gaudo jiems palankų vėją.
Gal suvaikėjau, jei panorau žaist
Nepamatuotų lūkesčių siuvėją?
Išlindo dilgėlės.
Pramisim trupiniais,
Kurie takus jaunystėn pažymėjo.
Ak tie krankliai. Vargu, ar jie kviesliai,
Bet sklaidos ūkanos.
Beveik skrendu. 
Giedrėja – 
Ir danguje, ir sieloje. Šypsais?
Tai tavyje sula taip pat atgijo.
Nuo šlaito šokčiojam apsiaustais prasegtais.
Ant skruosto pėdsakas.
Mus riša ar dalija?
Aš nežinau.
Ir tai nebesvarbu – 
Sulos fontaną atrakinę svaigstam.
Maniau skrendu,
Bet suprantu – krentu.
Sula, giesmė.
Tik nebe mūsų laikas.
Nijolena

2020-03-04 07:17:09

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2020-03-04 12:26:28

Kritimas irgi skrydis,
deja, ne iš aukštai.
Ištiesins ir išgydys,
tokių dabar šimtai...

Gal per greitai toks laikas atėjo
Nepamatuotų lūkesčių siuvėjų?
 

Vartotojas (-a): daliuteisk

Sukurta: 2020-03-04 07:24:31

Skaudu, kai net pavasaro šėlsmas nebeatneša džiaugsmo –
„Tik neb mūsų laikas"