Rėki, pempele grįžusi, ieškodama gyvų,
Mojuoju skrendančiai – mes juk ištvėrėm žiemą.
Štai gurga vandenys, drumstam sraute gilu.
Sutrikę žvalgomės, jėgų nepasisėmę,
Išmėtę kiautus, žiedlapius trapius
Ir leidę vaisiui kažin kur riedėti.
O tikslas vienas likęs – atsibust
Ir gaudyt džiugenas delnais, kiaurais it rėčiai.
Gyvi, gyvi? Tu grįžusi paklausk,
Kaip mes, čia likę, ilgesingai laukėm,
Kol tu pakelsi žvilgsnius link dangaus
Nuo smilgom šiurpstančio lyg nebegyvo lauko.
O smiltys kruta, pakviestos giesmės,
Paglostyt gundymais šiloko trumpą šaknį.
Kaip žadintuvas, pempe, tu skardėk – 
Lengviau bus kryptį virsmuose atrasti.