Atidavę ir praradę viską,
Skubame link saulės disko,
Savo širdis rankoj nešam,
Paskutinį tą gyvybės lašą.
 
Kaip ji daužos, plaka, nesustoja,
Visa tai, kas buvo, atkartoja,
Tai lyg ledo gabalu pavirsta,
Tai ir vėl sušyla ir ištirpsta.
 
Tai lyg fakelu ji šviesti ima
Ir sutviska net visi žvaigždynai,
Ji lig saulės disko priartėja
Ir visa esybe savo susilieja.
 
Ir todėl daug saulės būna žemėj,
Nes tik tokios širdys kusto ją ir kelia,
Jei tokių širdžių visai neliktų,
Šis pasaulis žūtų ir išnyktų.
 
Dekim švieseles ant kasdienybės stalo,
Esame verti ne tik moralo,
Kiekviena širdis sukurta tik mylėti,
Negesinkim jos, ji neverta kentėti.