Kartais rodos Dievulis visai jau pamiršo,
Nors tuštybės pasaulio seniai nusibodo.
Tyliai teka lyg laikas rožančius tarp pirštų,
Tyliai kyla pas Viešpatį maldos ir godos.

O tos godos, tos mintys kartais tokios nelinksmos,
Lyg gėla rudeninė, kuri sąnarius suka, –
Kad troba jau aplūžus, ir kad stogas įlinkęs,
Kad seniai besilankė ir vaikai, ir anūkai.

O galėtų minutei užsukti bent vienas,
Nenudirbamus darbus šalin atidėjęs.
Ir nušvistų pirkelės aprūkusios sienos,
Ir nuslinktų sunkumas tas, širdį apėjęs...

Bet tik vėjas nedrąsiai sugirgždina svirtį,
Tik šunelis grandinę sužvangina tyliai.
Tiktai teka lyg laikas rožančius tarp pirštų,
Tiktai godos ir maldos pas Viešpatį kyla...