Paklysiu, vėl paklysiu
rūke prie tvenkinio
už sodo prie namų.
Kas sakė, kad klaidu
tiktai jaunystėje?
Klaidu, kai senos pušys
pasimeta tarp vėjų keturių,
skubėdamos sugrįžti
pėdomis vaikystės,
numesdamos tuščius
kankorėžius lyg naštą
nuo pavargusių šakų.
Pilki rūkai, rasos lašais
pavirtę, sukris į delną
tarp gilių raukšlių.
Paklysiu, vieną rytmetį
rūke paklysiu, išėjusi
prie tvenkinio su ančių
nardančiu pulku.
Klaidų bangelėmis gilyn
nuslysiu, su tėvo išmintimi,
kad visuomet rūke klaidu.

2020
nemiros.wordpress.com