Apie vaikystę

Ramus gulėjimas
nugara ant vandens,
primena vaikystę,
Girulių pušyno pakrantėje.
Atvažiuodavome „Emka,“
triračiu motociklu.
Mama visą kelią
laikydavo apglėbusi tėtį,
aš – sesutę lopšelyje.
Vaikystės vasaros buvo
saulėtos, karštos,
tėtis jaunas ir stiprus,
mama graži...
jūros vanduo vėsus,
smėlis šiltas,
pušys aukštos... aukštos,
žuvėdros baltos,
kaip bangų mūša,
kaip išaugta
lengvutė suknelė...
Gulėti ant vandens
išmokau pati,
stebėdama bangose
gulintį nepažįstamą vyrą.
Ir dabar...
panardinus galvą,
apslopus garsams,
po šitiekos metų,
taip aiškiai
sugrįžta vaikystė...
Mama vis graži.
Tėtis – angelas...
Aš – močiutė...
KitaJūra

2020-02-21 22:41:25

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2020-02-24 12:25:25

Gražu, ypač pabaiga...