Mes buvome savų žaidimų aukos
Ir žaidėme ne su ugnim ar žodžiais –
Peiliais badėme viens kito širdis.
O širdys sopėjo ne nuo skausmo,
O iš meilės, atidarius gyvenimo duris.

Tik dviese mes stovėjome ant slenksčio –
Bijojome pirmi išeiti į troškimų liūną;
Pro šalį skrido svajos, bučiniai
Ir dar kažkas, ko suprasti nenorėjom;
Atrodo laiko neskaičiavome, tik gėrėm.

Ir gėrėme tiek daug, kad jutome
Viens kito šilumą lyg po išgertuvių
Ir kažkieno atklydęs aidas paragino
Mus eit pirmyn pro gyvenimo duris –
Mes neišėjom. Likome nedrąsiai lūkuriuoti.

Ar eisiu pirma? Ne. Gal tu?..
Tik akys sakė: ne aš, o tu meluoji.
Ir klausėme savęs ,,kodėl?, „už ką?“;
Ir gavome atsakymus: taip reikia.
Taip reikia mylėti kitą.

Mes buvome savų žaidimų aukos
Ir žaidėme ne su ugnim ar žodžiais –
Peiliais badėme viens kito širdis.
O širdys sopėjo ne iš skausmo –
Tik iš meilės, nes juk laimingų nieks neteisia.