Tikiuosi, kad savo rudens nesibaigiančioj baimių migloj
Atminsim, kuriam avily pasidėjom jaunatviško šėlo korius
Ir tų atsargų neaptiks anei kandys vaškinės, nei alkanos pelės,
Ir lūkesčių pilys, iš smilčių susineštos, amžiais negrius,
Ir kryžkelių pinklėm nepleišės tarp mudviejų nykstantis kelias.
Nelengva tulžėti, kai sąla lig šiol gomurys,
Medunešio kvaituliu kvepia nemiegamos ilgesio naktys
Ir skauda suvokti, kad tu prisipildei kaupais to, ko tikrai neturi,
Nes liepia vienatvė nejausti, apkursti, apakti.
Ne sapnas tu. Sprūsti atodūsiais ir maldomis.
Aš dieną it riekę sutrupinus lesinu čirškiantiems žvirbliams.
Tikiuosi tu atmeni puolęs, ką jautėme mes, į zenitą aukštyn kildami,
Aistrų kai nektaras į pilnus korius nebetelpantis žvilga.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-02-21 19:50:44
Jeigu koriai pilni nektaro, tai jeigu nepersisotinant, aistrų ilgam užteks, vėl ir vėl kylant aukštyn į zenitą.