Ilgai užtrukusio šitos žiemos atodrėkio delne
Pirma giesmė, atsišaukianti, aidinti visuos gyvybių syvuose –
Lyg liestumei tarsi pietys užsnūdusią mane,
Lyg į glamonę atsilieptų kraujas – gyvas, gyvas, gyvas!
Sukruto vandenys patižusiam grumste,
Tarsi išjudintų rąžytis smėlį, molį, šlyną – 
Tarytum tu smelkiesi į mane
Be atskaitos, ar brėkšmas ne ankstyvas?
Ir dangstos erdvės debesų milais,
Kurie praplyšta, kad įvyktų krikštas,
Lyg tu mane – pernykštę smilgą pamilai,
Neberegėdamas, jog aš žila, suvytus,
Nes manyje pavasariai tavi,
Pragiedruliai būties nešioja tiktai tavo vardą.
Nesidrovėk.
Glamonė negrabi.
Matai? Tirpstu – 
Jausmai per skruostą varva.